2024 m. rugpjčio 18 d., sekmadienį, mirė prancūzų aktorius Alainas Delonas. Legenda, žvaigždė, pirmo ryškumo prancūzų kino figūra, atpažįstama visame pasaulyje. Aktoriui buvo 88-eri ir, nors anksčiau ne kartą viešai buvo užsiminęs apie eutanaziją, vis tik mirtis ištiko dėl natūralių priežasčių. Artima velionio draugė, televizijos laidų vedėja Véronique de Villèle patvirtino, kad aktorius „mirė šiąnakt, ramiai, apsuptas savo artimųjų“.
Kad atsisveikinimas su A Delonu artėja buvo galima pajusti 2019 m. Kanų kino festivalyje, į kurį aktorius anksčiau buvo prisiekęs nebekelti kojos. Tačiau vis tik padarė išimtų, kai festivalis nusprendė jį apdovanoti Garbės palmės šakele. Tuomet, po jo karjerą apžvelgiančio montažo, A. Delonas Kanų scenoje graudinosi, esą, epitafija rašoma jam dar esant gyvam. Tai buvo paskutinis kartas, kai jis pasirodė Kanuose. Tąkart ant scenos jis buvo vienas su dukra Anouchka Delon, iš kurios rankų ir gavo garbingą apdovanojimą.
Visiškai kitoks vaizdas buvo 2011 .m., kai analogiškai pagerbtas buvo amžinas A. Delono konkurentas ir ištikimas draugas Jeanas-Paulis Belmondo – jis raudonu kilimu ištiestais Kanų laiptais lipo apsuptas būrio bičiulių. O štai A. Deloną, jei kas nors ir lydėjo, tai nebent prisiminimai apie tas ir tuos, kuriuos mylėjo ir kuriems buvo dėkingas: pradedant Romy Schneider, baigiant Jeanu Gabinu, nepamirštant Luchino Visconti, Mireille Darc, Henri Verneuilio… Savotiška šeima, kurią jis sukūrė bėgant metams ir filmams. Gal ir nieko keisto, prisimenant, kad A. Delonas ne kartą pasakojo, kad jo paties tėvų skyrybos 1939 m., kai jam tebuvo vos 4-eri metai, paliko žaizdą, kuri taip niekada ir neužgijo, ir, turbūt, iš naujo atsivėrė paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais, kai jo paties vaikai Anouchka, Anthony’is ir Alainas-Fabienas draskėsi žiniasklaidoje dėl tuomet dar tik būsimo palikimo.
Ši vaikystės trauma paaiškina jo paauglystę ir neramią jaunystę, paženklintą nesuskaičiuojamu kiekiu mokyklų, iš kurių buvo išmestas, ir užsirašymu į Prancūzijos karinį jūrų laivyną – vieną kartą jo vos neatleido už įrangos vagystę, kol galiausiai jis buvo areštuotas paskutinėmis Indokinijos karo dienomis už tai, kad pavogė džipą, su kuriuo pasivažinėjimą baigė griovyje! Toks jau buvo A. Delonas – nesulaikomas, atsisakantis primestų rėmų, o tuo labiau – socialinio determinizmo. Gal dėl to ir aktoriumi tapo savarankiškai, nelankęs jokios vaidybos mokyklos. „Yra išskirtinių artistų, tokių kaip Jeanas-Paulis Belmondo. Ir yra atsitiktinių, tokių kaip Ventura, Gabinas ir aš. Aš esu aktorius. Artistas vaidina, praleidžia metus mokydamasis, o aktorius gyvena. Aš visada išgyvenu savo vaidmenis. Niekada nevaidinu. Aktorius – tai atsitiktinumas. Aš esu atsitiktinumas. Mano gyvenimas yra atsitiktinumas. Mano karjera yra atsitiktinumas“, apie savo aktoriaus karjerą yra kalbėjęs A. Delonas.
Šis „atsitiktinumas“ nutiko tada, kai jis, grįžęs iš Indokinijos (buvusių Prancūzijos kolonijų Pietryčių Azijoje), įsikūrė Paryžiuje. Tai nutiko 1956 m. Tuo metu A. Delonui buvo 21-eri ir jis neturėjo jokių minčių apie tai, ką veiks rytoj. Tačiau jis degė troškimu pažinti gyvenimą – tiek dieninį, tiek naktinį, todėl netruko susidraugauti su pogrindžio pasauliu, banditais, prostitutėmis… iki tokio lygio, kad, jei tikėsime jo paties 2018 m. prancūzų leidiniui „Le Point“ duotu interviu, vos per plauką pats netapo suteneriu.
Tik tiek, kad naktimis A. Delonas taip pat užklysdavo į Saint-Germain des Près, kuriame visas spindintis ir žaižaruojantis Paryžius kas vakarą susirinkdavo perkurti pasaulio. Čia jo angeliško grožio veidas neliko nepastebėtas. Aktorė Brigitte Auber, išgarsėjusi Jacqueso Beckerio filme „Pasimatymas liepą“ (pranc. „Rendez-vous de juillet“, 1949 m.) ir vaidinusi Alfredo Hitchcocko romantiniame trileryje „Pagauti vagį“ (angl. „To Catch a Thief“, 1955 m.), susiviliojo A. Delono žavesiu. Abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio ir B. Auber A. Deloną pasiėmė kartu į Kanus, kur jis tuoj pat susidraugavo su Jeanu-Claude’u Brialy ir susitiko savo būsimą agentą Georgesą Baume’ą.
Ir tada nutiko kai kas, ko jis pats nesitikėjo. Labai greitai, kaip jis pasakojo vėliau, A. Delonas, iki tol matęs tik du filmus (Williamo Witney ir Johno Englisho vesterną „Vienišas klajūnas“ (angl. „The Lone Ranger“, 1938 m.) ir Jacqueso Beckerio „Nelieskit grobio“ (pranc. „Touchez pas au grisbi“, 1954 m.)), sulaukė pirmųjų vaidmenų pasiūlymų. Taip 1957 m., skatinamas B. Auber, A. Delonas nusifilmavo savo pirmajame ilgametražyje „Kai įsikiša moteris“ (pranc. „Quand la femm s’en mêle“, rež. Yves Allégret). Tai buvo nedidelis vaidmuo, šalia pagrindinių aktorių Edwige Feuillière ir Bernardo Bliero. Šis filmas ne tik dovanojo A. Delonui debiutą kine ir „atsitiktinę“ karjerą – Y. Allégretas, sineastas, kuris vėliau sekė ir globojo tolesnę A. Delono karjerą, šiam davė neįkainojamą patarimą: „Nevaidink, žiūrėk taip, kaip žiūri, kalbėk taip, kaip kalbi, klausyk taip, kaip klausai – būk savimi, jokiu būdu nevaidink, gyvenk“.
Šio patarimo A. Delonas pavyzdingai laikėsi, vieną po kito kurdamas tiesiog šedevrus, jei taip tik įmanoma įvardyti jo įkūnytus personažus, pradedant jo pirmuoju nepamirštamu – Tomo Riplio – vaidmeniu René Clémento trileryje „Saulės nudeginti“, (pranc. „Plein soleil“, 1960 m.) ir tęsiant tokiu ritmu, kaip niekas kitas europietiško kino istorijoje. „Rokas ir jo broliai“ (it. „Rocco e i suoi fratelli“, 1960 m.), „Užtemimas“ (it. „L’Eclisse“, 1962 m.), „Melodija iš rūsio“ (pranc. „Mélodie en sous-sol“, 1963 m.), „Leopardas“ (it. „Il gattopardo“, 1963 m.), „Samurajus“ (pranc. „Le Samouraï“, 1967 m.), „Baseinas“ (pranc. „La Piscine“, 1969 m.), „Siciliečių klanas“ (pranc. „Le clan des siciliens“, 1969 m.), „Borsalino“ (1970 m.), „Raudonasis ratas“ (pranc. „Le cercle rouge“, 1970 m.), „Policininkas“ (pranc. „Un flic“, 1972 m.), „Ponas Kleinas“ (angl. „Mr. Klein“, 1976 m.)… Dirbo su tokiais režisieriais kaip Michelangelo Antonionis, Luchino Viscontis, Henri Verneuilis, Jeanas-Pierre’as Melville’is, Josephas Losey’us… Ir visa tai – per 16 metų!
Šešiolika metų, per kuriuos ne mažiau intensyviai klostėsi ir A. Delono asmeninis gyvenimas, kai jo meilės istorijos su Nathalie Delon, Romy Schneider ir Mireille Darc bei Markoviciaus skandalas (kai jo buvęs asmens sargybinis Stefanas Markovicius 1968 m. spalio 1 d. Paryžiaus priemiesčio sąvartyne buvo rastas nušautas į kaklą, aktorius, kuris tuo metu Sen Tropeze filmavosi juostoje „Baseinas“, Paryžiuje buvo uždarytas į areštinę ir netgi buvo įtariamas nužudymu, nors visą laiką tai neigė) buvo kruopščiai ir nepaliaujamai narstomos spaudoje, tačiau net ir tie dešimtys tūkstančių straipsnių iki galo neatskleidė šį nepermatomą žmogų gaubusios paslapties.
Šešiolika metų, kurie sugriovė viską, o labiausiai – ateinančius metus. Kaip ir J. P. Belmondo, A. Delonas pasitraukė iš autorinio kino, kad galėtų vieną po kito „štampuoti“ policininkų vaidmenis detektyviniuose filmuose, kuriuos pats ir prodiusavo (o kai kuriuos ir režisavo), tačiau kuo toliau, tuo su vis labiau mažėjančiu pasisekimu, pradedant „Už policininko galvą“ (pranc. „Pour la peau d’un flic“, 1981 m.), baigiant „Nežadinkite miegančio policininko“ (pranc. „Ne réveillez pas un flic qui dort“, 1988 m.). Ir visa tai – laikantis taisyklės, kurią 1980 m. jis atskleidė leidiniui „Première“, netrukus po filmo „Gydytojas“ (pranc. „Toubib“) premjeros: „Mano publikai Delonas privalo būti herojus – gerasis ar blogasis herojus. Reikia, kad jis laimėtų, jis negali pralaimėti, reikia, kad jis žibėtų ir nereikia, kad jis būtų nelaimingas. Tai įvaizdis, kurio laukiama iš Delono!“. Kaip kine, taip ir televizijoje, kur jis buvo vienas iš nedaugelio megažvaigždžių, kai dauguma kitų dar raukė nosis ( „Kinas“ (pranc. „Cinéma“, 1988 m.), „Fabijus Montalė“ (pranc. „Fabio Montale“, 2002 m.). Būtent tada nusistovėjo A. Delono įvaizdis – su skrybėle ir lietpalčiu.
O paskui, kaip ir J. P. Belmondo, per visą karjerą jis buvo apdovanotas vienu Cezariu – už vaidmenį 1985 m. Bernardo Bliero filme „Mūsų istorija“ (pranc. „Notre histoire“) – deja, tuo metu tai buvo vienintelis rimtesnis vaidmuo, tačiau nereikia pamiršti, kad Cezarių apdovanojimai atsirado tik 1976 m., tad visi jo geriausi ir garsiausi vaidmenys (išskyrus „Poną Kleiną“ – A. Delonas buvo nominuotas, tačiau statulėlę laimėjo Michelis Galabru už vaidmenį filme „Teisėjas ir žudikas“ (pranc. „Juge et l’assasin), ir „Niekšo mirtis“ (pranc. „Mort d’un pourri“, 1977 m.), bet tąkart apdovanojimo vertesnis pasirodė Jeanas Rochefortas už vaidmenį filme „Krabas būgnininkas“ (pranc. „Le Crabe-tambour“, 1977 m.)) su apdovanojimais „prasilenkė“, o iš vėlesnių nė vienas (išskyrus paminėtas nominacijas) nebuvo vertas, net ir ilgai lauktas sugrįžimas vaidinti kartu su J. P. Belmondo.
Vis tik nuo J. P. Belmondo A. Delonas ryškiai skyrėsi vienu svarbiu aspektu. Jei pirmasis niekada nelindo į politiką, tai antrasis visada garsiai deklaravo savo dešiniąsias pažiūras, savo susižavėjimą Charles’iu De Gaulle’iu, savo draugystę su Jeanu-Marie Le Penu… Tai, be abejonės, paaiškina, kodėl būtent A. Delonas, o ne J. P. Belmondo, daug dažniau tapdavo žiniasklaidos ir visuomenės pajuokos bei pašaipų objektu. Tarsi būtų nulipęs nuo pjedestalo, interviu apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu – kiek vėliau tą patį darė ir jo įkūnytas Cezaris filme „Asteriksas Olimpinėse žaidynėse“ (pranc. „Astérix aux Jeux Olympiques“, 2008 m.). Kartu su Jeano Luco Godardo filmo „Naujoji banga“ (pranc. „La Nouvelle Vague“, 1990 m.) komanda Kanų raudonuoju kilimu žengė į švarko atlapą įsisegęs masyvų iš tolo šviečantį „Star“ (liet. „Žvaigždė“) ženkliuką – tarsi kas nors tuo abejotų ar nežinotų. Vienu metu buvo tapęs bene mėgstamiausiu „Canal +“ satyrinės laidos taikiniu, nepamirštant dar ir komiko Coluche’o pasirodymo sausakimšoje teatro salėje, kur jis nuo scenos skaitė neva A. Delono rašytą laišką, kuriame aktorius pasiaiškina, kodėl nedalyvavo 1985 m. Cezarių ceremonijoje, kur nurungė tokius konkurentus kaip Gérardas Depardieu ir Michelis Piccoli ir buvo pripažintas geriausiu aktoriumi, tačiau pats nesiteikė atvykti.
Kanų kino festivaliui prieš penkerius metus paskelbus, kad nuspręsta A. Deloną apdovanoti Garbės palmės šakele, festivalio organizatorius pasiekė peticija iš JAV, kurią pasirašiusieji nepritarė tokiam žingsniui motyvuodami tuo, kad „rasistas, homofobas ir mizoginistas neturėtų būti pagerbtas Kanuose“. Tačiau nepaisant to, kad peticiją pasirašė 16 000 asmenų, polemika užgeso taip pat greitai, kaip prieš tai buvo iškilusi. Tačiau ji vis dar sėkmingai egzistuoja, atskleisdama A. Delono paradoksą. Nepaprastai populiarus ir neįtikėtinai skaldantis – du antonimai, kurie, jo atveju, maitina vienas kitą.
Tarsi niekas nebūtų pasikeitęs nuo devintojo ir dešimtojo dešimtmečio. A. Delonas pamažu išnyko iš kino aktualijų bei televizijos ekranų, leisdamas savo ankstesniems filmams kalbėti vietoje jo. Taip vertinami šedevrai, restauruoti ir iš naujo reguliariais intervalais rodomi didžiajame ekrane primena, koks unikalus aktorius jis yra. Iki tokio lygio, kad, priešingai nei jau minėtam J. P. Belmondo, A. Delonui niekada nebuvo ieškomas galimas įpėdinis. Be abejo, dėl to, kad J. P. Belmondo mėgdavo susitikti su jaunesnės kartos aktoriais, kurie jam patiko, o A. Delonas – tiek pat uždaras, kiek jo kolega buvo ekspansyvus – panašu, labiau mėgo laikytis nuošaly.
