Mirė prancūzų aktorė Jeanne Moreau

Mirė prancūzų aktorė Jeanne Moreau

Liepos 31 d. Paryžiuje mirė legendinė prancūzų aktorė Jeanne Moreau, kuri per savo karjerą dirbo su pačiais garsiausiais režisieriais, tarp kurių buvo François Truffaut, Louis Malle‘as, André Téchiné‘as… Aktorei buvo 89-eri.

J. Moreau tėvas buvo prancūzas, o motina anglė. Dalį vaikystės J. Moreau praleido Višy mieste, vėliau mokyklą lankė ir baigė Paryžiuje. Savo aktorės karjerą ji pradėjo teatre (tėvams nežinant), vėliau, baigusi mokyklą, konservatorijoje pasirinko dramos studijas, kurias vedė Denis‘as d‘Ines‘as. Jos sceniniu debiutu tapo spektaklis „Vidurdienio terasa“ (pranc. „La terrasse de midi“), parodytas 1947 m. Avinjono teatrų festivalyje. Ji tapo „Comédie Française“ nare, tačiau iš jos pasitraukė, kad galėtų kartu su Jeanu Vilaru vaidinti Nacionaliniame teatre. Čia ji kartu su Gérardu Philipe‘u vaidno spektakliuose „Sidas“ (pranc. „Le Cid“) ir „ Hamburgo princas“ (pranc. „Le Prince de Hombourg“). Po to ji gavo nedidelį prostitutės vaidmenį naujoje „Otelo“ interpretacijoje – taip ją pastebėjo amerikiečių režisierius Orsonas Welles‘as, ketinęs šią pjesę perkelti į didįjį ekraną.

1949 m. ji ištekėjo už teatro aktoriaus ir režisieriaus Jeano-Louis Richardo su kuriuo susilaukė sūnaus, tačiau neilgai trukus – 1951 m. išsiskyrė. 1966 m. paskutinę minutę apsisprendė netekėti už graikų aktoriaus Teodoro Rubanio. Antroji santuoka su amerikiečių režisieriumi Williamu Friedkinu, sudaryta 1977 m. truko ne ką ilgiau nei pirmoji – pora išsiskyrė 1979 m.  Jos mylimųjų sąraše taip pat buvo atsidūrę režisieriai F. Truffaut ir L. Malle’as.

J. Moreau karjera kine prasidėjo nuo nedidelių vaidmenų, pavyzdžiui filme  „Touchez pas au grisbi“ (1953 m.), vėliau pasirodė dviejuose režisieriaus L. Malle‘o filmuose „Liftas į ešafotą“ (pranc. „Ascenseur pour l‘échafaud“, 1957 m.) ir „Meilužiai“ (pranc. „Les Amants“, 1958 m.). 1960 m. ji pribloškė visą Kanų kino festivalį savo pasirodymu filme „Moderato Catabile“, kurį režisavo Peteris Brookas – šis vaidmuo jai pelnė geriausios aktorės apdovanojimą. Jos filmografijoje – juostos, sukurtos su pačiais žymiausiais režisieriais: F. Truffaut „Žiulis ir Džimas“ (pranc. „Jules et Jim“, 1961 m.) ir „Nuotaka vilkėjo juodai“ (pranc. „La mariée était en noir“ 1967 m.); Josepho Losey‘io „Eva“ (1961 m.), „Ponas Kleinas“ (pranc. „Monsieur Klein“, 1975 m.) ir „Upėtakis“ (pranc. „La truite“, 1975 m.); O. Welles’o „Procesas“ (pranc. „Le Procès“, 1962 m.) ir „Falstafas (vidurnakčio varpai“) (angl. „Falstaff (Chimes at Midnight)“, 1965 m.) ar Luiso Buñuelio „Kambarinės dienoraštis“ (pranc. „La Journal d‘une femme de chambre“, 1963 m.). Visi jie gyrė J. Moreau už jos profesionalumą ir charakterį. O. Welles‘as ją yra netgi pavadinęs „geriausia pasaulio aktore“.

Ją taip pat galima išvysti tokiuose filmuose kaip Roger Vadimo „Pavojingi ryšiai“ (pranc. „Les Liaisons dangereuses“, 1959 m.), Michelangelo Antonioni „Naktis“ (it. „La notte“, 1960 m.), Jacques‘o Demy „Angelų įlanka“ (pranc. „La baie des anges“, 1963 m.), Johno Frankenheimerio „Traukinys“ (angl. „The Train“, 1963 m.), L. Malle’o komiškame vesterne „Viva Maria“ (1965 m.), kurioje ji vaidino kartu su Brigitte Bardot. Įsimintiną vaidmenį ji sukūrė ir Rainerio Wernerio Fassbinderio režisuotoje dramoje „Kerelis“ (pranc. „Querelle“, 1982 m.).

Pradedant aštuntuoju XX a. dešimtmečiu J. Moreau dirbo su labai skirtingais režisieriais. Ji taip pat filmavosi Bertrando Blier‘o komiškoje dramoje „Šokantys valsą“ (pranc. „Les Valseuses“, 1973 m.), Elios Kazan’o  romantinėje dramoje „Paskutinis magnatas“ (angl. „The Las Tycoon“, 1976 m.), Jeano-Pierre’o Mocky’io komedijoje „Stebuklas“ (pranc. „Le Miraculé“, 1986 m.) bei Laurent’o Heynemanno komedijoje „Senutė, kuri vaikščiojo po jūrą“ (pranc. „La Vieille qui marchait dans la mer“, 1991 m.) – už šį vaidmenį 1992 m. ji buvo apdovanota Cezariu kaip geriausia aktorė.

Tačiau J. Moreau ne tik filmavosi – ji nusprendė išbandyti savo jėgas ir kitapus kameros. Tad pradedant 1975 m. ji režisavo tris filmus: romantinę dramą „Šviesa“ (pranc. „Lumière“, 1975 m.), dramą „Paauglystė“ (pranc. „L‘adolescente“, 1979 m.) ir dokumentinį filmą „Lillian Gish“ (1983 m.).

Devintajame XX a. dešimtmetyje J. Moreau be karjeros kine atsidėjo muzikai ir televizijai. Čia ji pasirodė keliose televizijos filmuose, buvo laidų, skirtų tapybai, vedėja. Galiausiai XX a. dešimtajame dešimtmetyje J. Moreau grįžo prie ištakų – vėl pradėjo vaidinti teatre.

Net jei gyvenimo pabaigoje ji šiek tiek atsižadėjo kino, kinas jos niekada nepamirš. Tą liudija ir gausybė apdovanojimų: Venecijos kino festivalio auksinis liūtas už viso gyvenimo nuopelnus 1991 m., Oskaras už viso gyvenimo nuopelnus 1998 m. bei Berlyno kino festivalio Auksinis garbės lokys 2000 m. 2001-aisias ji tapo pirmąja moterimi, priimta į Dailiųjų menų akademiją, 2003 m. jai įteiktas Kanų kino festivalio pagarbos apdovanojimas. Net ir būdama garbingo amžiaus, filmavosi perspektyvių pradedančių režisierių (Edouardo Baer‘o, „Akoibon“, 2004 m., François Ozono „Likęs laikas“ (pranc. „Le Temps qui reste“, 2005 m.) juostose; 2002 m. atėmė žadą suvaidinusi Marguerite‘ą Duras filme „Štai ši meilė“ (pranc. „Cet amour-là“, 2002 m.), atidavė pagarbą italų aktoriui Marcello Mastroianni‘iui antologijos „Kiekvienam – savas kinas“ (pranc. „Chacun son cinéma“, 2007 m.) Théo Angelopoulos režisuotame segmente; vėliau nuvyko į Izraelį, kad galėtų filmuotis Amos‘o Gitaï dramoje „Išsiskyrimas“ (pranc. „Désengagement“, 2008 m.).

2005 m. paraleliai Anžė pirmųjų filmų festivaliui J. Moreau įkūrė kino mokyklą „Anžė ateljė“, kuri tiesia ranką jaunajai kartai. Tai pačiai jaunajai kartai, kuri ją neabejotinai myli – tą įrodo garbės Cezaris, aktorei įteiktas 2008 m. ir kurį ji pati perleido jaunai filmo „Vandens lelijos“ (pranc. „Naissance des pieuvres“, 2007 m.) ekipai. 2009 m. ji priėmė režisieriaus A. Gitaï pasiūlymą ir atliko pagrindinį vaidmenį filme „Vėliau tu suprasi“ (pranc. „Plus tard tu comprendras“). Vėliau ji „paskolino“ savo išskirtinį balsą Dominique‘o Monféray‘aus animacinio filmo „Eleonoros paslaptis“ (pranc. „Kérity la maison des contes“) veikėjai Eleonorai.

2012 m. portugalų sineastas Manoelis de Oliveira įsirašė savo pavardę į režisierių, dirbusių su šia iškilia aktore, sąrašą. M. de Olivera jai pasiūlė Kandidinos vaidmenį Raulio Brandão pjesės ekranizacijoje „Gebo ir šešėlis“ (pranc. „Gebo et l‘ombre“, 2012 m.). O priešais estų režisieriaus Ilmaro Raago kamerą legendinė aktorė įsikūnijo į estų viliokę, atsidūrusią Paryžiuje (filmas„Estė Paryžiuje“ / pranc. „Une Estonienne à Paris“, 2012 m.) .

Jos paskutinis pasirodymas kine įvyko 2015 m. – tai buvo švelni debiutinė aktoriaus ir humoristo Alexo Lutzo komedija „Mano draugų talentas“ (pranc. „Le Tanet de mes amis“).

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles