2021 m. vasario 5 d. mirė kanadiečių aktorius, miuziklo „Muzikos garsai“ (angl. „The Sound of Music“, 1965 m.) žvaigždė, Oskaro laureatas už antraplanį vaimenį filme „Pradedantieji“ (angl. „Beginners“) Christopheris Plummeris. Velionio šeima pranešė, kad jis mirė ramiai, savo namuose Vestone (Konektikuto valstija, JAV). Šalia C. Plummerio buvo jo žmona Elaine Taylor, su kuria aktorius kartu praleido paskutinius 53 savo gyvenimo metus. C. Plummerio žmonos teigimu, aktorius mirė po to, kai parkritęs susitrenkė galvą.
Ilgametis C. Plummerio draugas ir vadybininkas Lou Pittas kalbėjo: „Chrisas buvo neeilinis žmogus, kuris labai giliai mylėjo ir gerbė savo profesiją geromis senamadiškomis manieromis, pasišaipymu iš savęs ir žodžių muzika. Jis buvo tikras nacionalinis lobis, kuris giliai vertino savo kanadietiškas šaknis. Savo menu ir humaniškumu jis palietė mūsų širdis, o jo legendinis gyvenimas pergyvens visas ateities kartas. Jis amžinai liks su mumis“.
C. Plummeris beveik 70 savo gyvenimo metų praleido scenoje ar filmavimo aikštelėje, įskaitant daugiau kaip 200 filmų ir televizijos projektų. Labiausiai jis žinomas kaip kapitonas Georgas fon Trapas iš Roberto Wise’o 1965 m. klasikinio miuziklo „Muzikos garsai“, kuriame jis vaidino kartu su Julie Andrews, įkūnijusia guvernantę Mariją. Visų numylėtas miuziklas tuomet pelnė penkis Oskarus, įskaitant ir geriausio filmo kategoriją, be kita ko, aplenkdamas Davido Leano „Daktarą Živago“ (angl. „Doctor Zhivago“). Filmo garso takelis, kuriame yra tokios klasikinės dainos kaip „My Favorite Things“ (liet. „Mano mėgstamiausi dalykai“), „Edelweiss“ (liet. „Edelvaisas“) ir titulinė daina dvi savaites JAV buvo Nr. 1, ir įspūdingas 109 savaites – taigi daugiau nei dvejus metus – išsilaikė populiariausiųjų dešimtuke.
C. Plummeris jau buvo įkopęs į aštuntą dešimtį, kai pirmą kartą buvo nominuotas Oskarui už vaidmenį biografinėje romantinėje dramoje „Paskutinė stotis“ (angl. „The Last Station“, 2009 m.), kur taip pat pasirodė Helen Mirren, Paulas Giamatti ir Jamesas McAvoy’us. Po metų pelnyta antroji nominacija už antraplanį vaidmenį Mike’o Millso romantinėje dramedijoje „Pradedantieji“ vėliau virto apdovanojimo statulėle. Tuomet C. Plummeriui buvo 82-eji ir tada jis buvo vyriausias asmuo, pelnęs Oskaro apdovanojimą. Šį rekordą 2018 m. pagerino 89-erių metų Jamesas Ivory, Oskaru apdovanotas už geriausią adaptuotą scenarijų („Vadink mane savo vardu“, angl. „Call Me By Your Name“). Vis tik C. Plummeris išlieka vyriausias Oskaru apdovanotas aktorius.
C. Plummeris laimėjo Oskarą už 2010 m. filmą „Pradedantieji“, kuriame vaidino jau garbingo amžiaus vyrą, atskleidžiantį savo homoseksualumą. Paskutinė jo Oskaro nominacija gauta už pasirodymą Riddley Scotto režisuotoje kriminalinėje dramoje „Visi pasaulio pinigai“ (angl. „All the Money in the World“). C. Plummeris J. Paulo Getty’io vaidmenį gavo po to, kai Kevinui Spacey buvo pareikšti #Me Too socialinės iniciatyvos paskatinti kaltinimai. Visos scenos su šiuo personažu buvo perfilmuotos iš naujo. Ši nominacija – taip pat rekordinė, nes gavęs ją 88 m. C. Plummeris yra vyriausias asmuo, nominuotas už vaidybą. Vienu paskutinių C. Plummerio vaidmenų tapo jo pasirodymas kriminalinėje dramedijoje „Ištraukti peiliai“ (angl. „Knives Out“), kurioje jis suvaidino turtingo Trombių klano patriarchą.
C. Plummeris, kurio pilnas vardas yra Arthuras Christopheris Orme Plummeris, gimė 1929 m. gruodžio 13 d. Toronte, Kanadoje. Jis buvo vienintelis vaikas šeimoje. Jo tėvas buvo vertybinių popierių pardavėjas, o mama – sekretorė McGillio universitete. Netrukus po jo gimimo Christopherio tėvai išsiskyrė ir berniuką užaugino jo mama Monrealyje, vasaras jis leisdavo pas senelius Senevilyje, netoli Monrealio (prancūziškai kalbančioje Kanados Kvebeko provincijoje, dėl ko vėliau aktorius laisvai kalbėjo tiek anglų, tiek prancūzų kalbomis). Su savo tėvu pirmą kartą susitiko tik tada, kai C. Plummeriui buvo jau 17 metų.
Būdamas moksleivis, C. Plummeris norėjo tapti koncertuojančiu pianistu, tačiau tuo pačiu metu pajuto ir meilę teatrui. Vaidybos pagrindų jis mokėsi iš filmų ir dirbdamas pagalbininku Monrealio teatre. C. Plummeris niekada nestudijavo universitete ir vėliau to gailėjosi. Nors abu jo tėvai vienaip ar kitaip buvo susiję su McGillo universitetu, Christopheris šios mokslo įstaigos durų kaip studentas taip ir nepravėrė.
Būdamas 18 metų savo vaidmeniu mokyklos spektaklyje „Puikybė ir prietarai“ jis atkreipė vietinio laikraščio teatro kritiko, kuris, pasirodo, buvo ir režisierius – mėgėjas, dėmesį, ir šis jaunajam aktoriui pasiūlė Edipo vaidmenį Jeano Cocteau pjesėje „Pragaro mašina“ (pranc. „La Machine Infernale“).
Šeštajame dešimtmetyje C. Plummeris pradėjo savo karjerą scenoje, televizijoje ir radijuje. Po 1953 m. debiuto Niujorke, pasipylė vaidmenys tiek Brodvėjuje, tiek Londono „West End“ teatre, abiejose Atlanto pusėse lydimi pagyrų ir aplodismentų.
Kine C. Plummeris debiutavo 1958 m. Jo pirmuoju filmu tapo Sidney Lumeto „Scenos trauka“ (angl. „Stage Struck), kur C. Plummeriui teko jauno rašytojo vaidmuo. Tais pačiais metais C. Plummeris suvaidino ir Nicholas’o Ray’aus filme „Vėjas Evergladese“ (angl. „Wind Across the Everglades“). Tais pačiais metais jis pasirodė televizijos dramoje „Albano mėnuliukas“ (angl „Little Moon of Alban“), už kurį pirmą kartą buvo nominuotas Emmy apdovanojimui.
Septintojo dešimtmečio pradžioje C. Plummeris intensyviai vaidino teatre ir televizijoje, 1964 m, už Hamleto vaidmenį televizijos filme „Hamletas Elsinore“ (angl. „Hamlet at Elsinore“) C. Plummeris pelnė antrąją Emmy nominaciją. Tais pačiais metais jis grįžo į kiną su imperatoriaus Komodo vaidmeniu Anthony’io Manno epe „Romos imperijos žlugimas“ (angl. „The Fall of the Roman Empire“).
Kitas jo filmas buvo legendinis „Muzikos garsai“. Beje, C. Plummeris buvo vienintelis šio filmo aktorius, gyvai susitikęs tikrąją Marią Von Trapp iki filmo atsiradimo, pagal kurios autobiografiją ir gimė šis miuziklas. Įdomus sutapimas – nors daug laiko praleisdavo JAV, C. Plummeris niekada neprašė JAV pilietybės – kaip ir jo, ko gero, garsiausio personažo prototipas tikrasis kapitonas Georgas von Trappas. Tiesa, C. Plummeris nebuvo pirmasis kandidatas vaidinti kapitoną fon Trapą – vaidmuo buvo siūlomas Bingui Crosby’iui, Yului Brynneriui, Seanui Connery’iui, Richardui Burtonui ir keletui kitų aktorių. Filmo režisierius R. Wise’as anksčiau buvo matęs C. Plummerį, vaidinantį Brodvėjaus scenoje, ir norėjo šį aktorių prikalbinti vaidinti „Muzikos garsuose“, tačiau C. Plummeris bent kelis kartus pasiūlymą atmetė. Tuomet R. Wise’as pats nuskrido į Londoną, susitiko su C. Plummeriu, paaiškino jam vaidmens koncepciją ir šįkart aktorius sutiko, gavęs patvirtinimą, kad galės dirbti su „Muzikos garsų“ scenaristu Ernestu Lehmanu ir atitinkamai plėtoti fon Trapo personažą.
Anot paties C. Plummerio, šis filmas yra „toks siaubingas, sentimentalus ir žiauriai saldus“. Filmuojant jam čia nepatiko niekas, išskyrus darbą su J. Andrews. Gal dėl to C. Plummeris savo nepasitenkinimą gausiai skandino alkoholyje – anot paties aktoriaus jis buvo „girtas kaip dūmas“ filmuojant vieną svarbiausių filmo scenų – fon Trapų šeimos pasirodymą koncerte. Dar daugiau – C. Plummeris vengė vartoti tikrąjį „Muzikos garsų“ pavadinimą, vietoj to sakydamas „tas filmas“, „M ir G“ (angl. „S & M“) arba „Gleivių garsai“ (angl. „The Sound of Mucus“). 2005 m. jis atsisakė dalyvauti kūrybinės grupės susitikime filmo 40-ečio proga, tačiau sutiko įrašyti savo komentarą tais metais išleistame DVD. Vis tik minint „Muzikos garsų“45-erių metų sukaktį, jis atsileido ir kartu su kitais aktoriais dalyvavo Ophros Winfrey specialioje laidoje.
2009 m. C. Plummeris prisipažino, kad kapitono fon Trapo personažas jam buvo „truputį atsibodęs“. Anot aktoriaus, nepaisant visų pastangų, tai buvo tarsi bandymas „prikelti negyvą arklį“, ir tai nebuvusi vien jo kaltė. Vis tik C. Plummeris sutiko, kad pats filmas yra gerai sukurtas, o ir jis pats jautėsi laimingas prisidėjęs prie tokios populiarios juostos. Galiausiai viename iš vėlesnių interviu jis prasitarė turįs „nuostabių prisiminimų“ apie „Muzikos garsų“ filmavimą.
Vėliau C. Plummeris intensyviai vaidino tiek kine, tiek teatro scenoje, tiek televizijoje. Galima paminėti tokius jo filmus kaip „Britanijos mūšis“ (angl. „Battle of Britain“, 1969 m.), „Vaterlo“ (angl. „Waterloo“, 1970 m.), „Žmogus, norėjęs būti karaliumi“ (angl. „The Man Who Would be King“, 1975 m.), „Žvaigždžių kelias VI“ (angl. „Star Trek“, 1991 m.), „Dvylika beždžionių“ (angl. „Twelve Monkeys“, 1995 m.), „Informatorius“ (angl. „The Insider“) (už vaidmenį jame C. Plummeris gavo Nacionalinį kino kritikų apdovanojimą), „Nuostabus protas“ (angl. „A Beautiful Mind“, 2001 m.), „Kodas: L.O.B.I.A.I“ (angl. „National Treasure“, 2004 m.), „Turi mylėti šunis“ (angl. „Must love Dogs“, 2005 m.), „Siriana“ (angl. „Syriana“, 2005 m.), „Savas žmogus“ (angl. „Inside Man“, 2006 m.), „Žmogus kėdėje“ (angl. „Man in the Chair“, 2007 m.), animacinis „Pixar“ studijos Oskaro laureatas „Aukštyn“ (angl. „Up“, 2009 m.) ) (C. Plummeris įgarsino personažą Čarlzą Muntzą), Terry Gilliamo „Daktaro Parnaso fantazariumas“ (angl. „Imaginarium od Doctor Parnasus“, 2009 m.), kuriame C. Plummeris atliko pagrindinį – Daktaro Parnaso – vaidmenį, pirmąją Oskaro nominaciją jam pelniusi „Paskutinė stotis“, kur jis įkūnijo rusų rašytoją Levą Tolstojų, Oskarą jam atnešę „Pradedantieji“, „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ (angl. „Hector and the Search of Happiness“, 2014 m.), „Denis Kolinsas“ (angl. „Danny Collins“, 2015 m.), „Prisiminti“ (angl. „Remember“, 2015 m.), „Žmogus, išradęs Kalėdas“ (angl. „The Man Who Invented Christmas“, 2017 m.), „Visi pasaulio pinigai“ ir „Ištraukti peiliai“. Ir tai – tik maža dalis iš jo filmografijos. Paskutiniu jo filmu tapo Toddo Robinsono karinė drama „Kraštutinė priemonė“ (angl. „The Last Full Measure“, 2019 m.), o jo balsą dar bus galima išgirsti šiemet pasirodysiančiame animaciniame filme „Auksinės kaukės didvyriai“ (angl. „Heroes of the Golden Mask“).
C. Plummeriui buvo siūlomas burtininko Gendalfo vaidmuo Peterio Jacksono režisuotoje „Žiedų valdovo“ (angl. „The Lord of the Rings“, 2001 – 2003 m.) ekranizacijoje, tačiau aktorius atsisakė ir vėliau gailėjosi.
Televizijoje C. Plummeris sukūrė virš 100 vaidmenų, įskaitant Emmy nominaciją jam pelniusį „Hamletą Elsinore“, kur jis vaidino pagrindinį personažą, Emmy apdovanotą miniserialą „Erškėčių paukščiai“ (angl. „The Thorn Birds“) bei dar visai neseniai rodytą kanadiečių serialą „Išvykimas“ (angl. „Departure“, 2019 m.).
Buvo planuojama, kad C. Plummeris pasirodys antrajame šio serialo sezone, tačiau kai prasidėjus COVID-19 pandemijai Kanada apribojo keliones, aktorius norėjo filmuotis savo namuose, Konektikute. 2021 m. vasarą Niufaudlande 91-erių metų aktorius turėjo filmuotis Williamo Shakespeare’o pjesės „Karalius Lyras“ (angl. „King Lear“) ekranizacijoje, kur jam buvo numatytas pagrindinis vaidmuo. Deja, aktorius mirė filmavimas dar net neprasidėjus.
Be savo gausios aktorinės veiklos C. Plummeris taip pat rašė scenarijus televizijai, teatrui ir koncertų salėms.
Be gausybės apdovanojimų, kuriais įvertinta jo karjera kine, televizijoje ir teatre, C. Plummeris galėjo pasigirti garbės riterio titulu – 1968 m. Didžiosios Britanijos karalienė įšventino jį į Kanados ordino kavalierius.
C. Plummeris buvo vedęs tris kartus. Pirmoji jo žmona, su kuria susituokė 1956 m., buvo aktorė Tammy Grimes. Santuoka truko ketverius metus, pora susilaukė dukters Amandos Plummer, kuri vėliau pasekė tėvų pėdomis ir pati tapo aktore. Antrąja C. Plummerio žmona tapo žurnalistė Patricia Lewis. Pora susituokė 1962 m., po penkerių metų išsiskyrė. 1970 m. C. Plummeris vedė trečią kartą – su anglų aktore Elaine Taylor jiedu kartu pragyveno iki pat C. Plummerio mirties. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad E. Taylor buvo ne tik jo žmona, bet ir geriausia draugė, padėjusi išsivaduoti nuo priklausomybės alkoholiui. Nei iš antros, nei iš trečios santuokos C. Plummeris vaikų neturėjo.
