Straipsnis

MĖNESIO REŽISIERIUS. Guillermo del Toro

Viktė Džiaugytė. 2018 01 07

MĖNESIO REŽISIERIUS. Guillermo del Toro

Siaubo žanras kine yra, ko gero, vienas specifiškiausių ir santykis juo taip pat dažniausiai būna tik kraštutinis – arba labai mėgsti, arba negali pakęsti. Vis tik tie, kurie šio žanro vengia, savo pasirinkimą argumentuoja tuo, jog nemėgsta kvailų „siaubiakų“ – o tokių čia tikrai itin gausu. Tačiau meksikiečių režisieriaus Guillermo del Toro kuriami filmai galėtų būti kokybiško siaubo pavyzdys. Nuo vaikystės lydinčios baimės kino ekrane pavirsta į nepaviršutiniškus, tamsius, psichologiškai smogiančius, bet tuo pačiu ir ypatingai estetiškus reginius. Tad kviečiame artimiau susipažinti su šiuo neeiliniu kino kūrėju.

Vaikystės baubai ir žaidimai su „Super 8“ kamera

Guillermo del Toro gimė 1964 m. spalio 9 d. Gvadalacharos mieste Meksikoje. Jo tėvas sėkmingai prekiavo automobiliais, o paskui jam dar ir pasisekė laimėti loterijoje. Jau vaikystėje Guillermo puošė namus šiurpiomis dekoracijomis – nepaisant to, kad jį augino labai religinga močiutė! Tiksliau – pabaisos tapo savotišku atsaku į močiutės religinį fanatizmą. Kaip pasakoja pats režisierius, jo vaikystė nebuvo nelaiminga – niekas jo nemušdavo ir neuždarydavo į spintą, tačiau emociškai tai buvo sunkus periodas, nes vis tik būtent tada susiformavo katalikiškos kaltės ir dogmos baimė. Kalbėdamas apie savo močiutę, jis prilygina ją aktorės Piper Laurie personažui iš siaubo filmo „Kerė“ (angl. „Carrie“, 1970 m.) – pats Guillermo save įvardija kaip „papūstažandę Kerės versiją“. Būtent močiutės – o ir apskritai visos Meksikos – kraštutinis religingumas giliai įsirėžė į augančio berniuko pasąmonę – dabar režisierius kartais pajuokauja, kad jau daugau nei keturiasdešimt metų jis bando atitaisyti tą emocinę žalą, kurią patyrė per pirmuosius aštuonerius savo gyvenimo metus.

Panašiu laiku jis pradėjo domėtis kinu ir žaisti su savo tėčio „Super 8“ kamera. Taip gimė jo pirmieji trumpametražiai filmai, kuriuose sėkmingai „vaidino“ „Beždžionių planetos“ (angl. „Planet of Apes“) žaislinės figūrėlės ir kiti daiktai – pavyzdžiui, bulvė – žudikė, kuri kėsinosi užvaldyti pasaulį. Jaunojo režisieriaus filmuose kartais vaidindavo ir jo šeimos nariai – mama ir broliai. Tokių filmų jaunasis G. del Toro sukūrė apie dešimt, tačiau jo vaikiški kino žaidimai su „Super 8“ kamera plačiosios publikos akių nepasiekė.

Kino studijos

Vis tik kartą įbridęs į šią upę filmų jis nesustojo kurti – šį pomėgį tęsė besimokydamas vidurinėje mokykloje. Baigęs ją G. del Toro įstojo į Nepriklausomo nacionalinio Meksikos universiteto Mokslinių tyrimų ir kinematografijos studijų centrą. Čia jis gilinosi į specialiųjų efektų ir grimo efektų paslaptis ir subtilybes – vienas iš jo dėstytojų buvo šios srities Holivudo legenda – „grimo krikštatėviu“ vadinamas Dickas Smithas, kūręs personažų išvaizdą tokiuose filmuose kaip „Mažas didelis žmogus“ (angl. „Little Big Man“, 1970 m.), „Krikštatėvis“ (angl. „The Godfather“, 1972 m.), „Egzorcistas“ (angl. „The Exorcist“, 1973 m.), „Taksi vairuotojas“ (angl. „Taxi Driver“, 1976 m.), „Amadėjus“ (angl. „Amadeus“, 1984 m.) ir kituose. Galbūt šio dėstytojo autoritetas įkvėpė jaunąjį G. del Toro – būtent specialiųjų grimo efektų srityje jis sukosi net dešimt metų ir devintojo dešimtmečio viduryje įkūrė savo kompaniją „Necropia“ (žinant šį kino kūrėją toks pavadinimas neturėtų stebinti). Maža to, jis buvo vienas iš tarptautinio Gvadalacharos kino festivalio steigėjų – festivalis šiame mieste pirmą kartą surengtas 1986 m. Iš šio laikotarpio yra išlikę du G. del Toro kurti trumpametražiai filmai „Donja Lupė“ (isp. „Doña Lupe“, 1986 m.) ir „Geometrija“ (isp. „Geometria“, 1987 m.), kuriame vaidina jo mama.

Ron Perlman, Guillermo del Toro

Aktorius Ronas Perlmanas (kairėje) ir režisierius Guillermo del Toro

Debiutas kine

Tad jei neskaičiuosime tų pirmųjų trumpametražių kino bandymų, tikruoju G. del Toro debiutu režisieriaus kėdėje reikėtų laikyti 1993-iuosius, kai jis žiūrovams pristatė savo pirmąjį ilgametražį kūrinį – siaubo filmą „Kronos“ (isp. „Cronos“). Šio filmo kūrybinis procesas užtruko net 8 metus! Iš pradžių juostos kūrimą stabdė ypatingas G. del Toro kruopštumas ir dėmesys detalėms. Vėliau teko susidurti su finansiniais trukdžiais – kai filmo biudžetas viršijo numatytą pradinę 1,5 mln. JAV dolerių ribą ir pakilo iki tuo metu Meksikos kino industrijai rekordinių 2 mln. Tam, kad surinktų trūkstamą pusę milijono, G. del Toro gavo pats imti banko paskolas, o aktorius Ronas Perlmanas sutiko tenkintis mažesniu atlyginimu. Nors finansiškai filmas neatsipirko, vis tik G. del Toro režisūrinis debiutas, pasakojantis apie antikvariato savininką, pamažu tampantį vampyru, sulaukė palankaus sutikimo. Juosta buvo atrinkta kaip Meksikos kandidatas į Oskarus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.

Kronos

Kadras iš filmo „Kronos“

Apkartęs debiutas Holivude ir priverstinė tremtis

Jei kitiems talentingiems kūrėjams Holivudo dėmesio tenka laukti metų metus, tai G. del Toro bilietą į Sapnų fabriką, galima sakyti, gavo kone iš karto. Po debiutinio filmo jam buvo patikėtas 30 mln. JAV dolerių biudžeto mokslinės fantastikos ir siaubo projektas „Mimikrija“ (angl. „Mimic“, 1997 m.). Juostoje vaidino tokie aktoriai kaip Mira Sorvino ir Joshas Brolinas.

Deja, pasakojimas apie gigantiškus vabzdžius, prieš keletą metų sukurtus kovai su plintančia epidemija, tačiau vėliau nusitaikiusius sunaikinti žmoniją, geriausiu atveju sulaukė tik vidutiniškų įvertinimų. Ir nors dauguma kritikų vis tik pripažino G. del Toro talentą, ši nesėkmė bent trumpam atšaldė režisieriaus norą darbuotis Holivude. Pats G. del Toro „Mimikriją“ laiko silpniausiu savo kūriniu ir dėl to labiausiai kaltina dabar ne iš gerosios pusės pagarsėjusius prodiuserius brolius Bobą ir Harvey‘į Weinsteinus, dėl šių kišimosi į filmo kūrimo procesą ir režisieriaus meninės vizijos negerbimą.

Mimikrija

Kadras iš filmo „Mimikrija“

Filmuojant „Mimikriją“ Gvadalacharoje buvo pagrobtas G. del Toro tėvas Federico. Del Toro šeimai teko sumokėti dvigubą išpirką, kad jį išlaisvintų. Čia savo bičiuliui G. del Toro labai padėjo James‘as Cameronas, jam tiesiog padovanojęs išpirkai reikalingus 1 mln. JAV dolerių, kurių, beje, taip niekada ir neatgavo – praėjus 72 dienoms nuo pagrobimo del Toro šeimos patriarchas buvo paleistas į laisvę gyvas ir sveikas, tačiau dauguma Federico pagrobėjų iki šiol išvengė baudžiamosios atsakomybės – sulaikyti tik du su šiuo nusikaltimu susiję asmenys. Dėl šio įvykio del Toro šeima visam laikui iš Meksikos persikėlė į JAV. Tačiau iki pat dabar G. del Toro su kartėliu prisimena čia atsidūręs ne savo noru. Įdomu tai, kad net ir išgyvenęs pagrobimą G. del Toro tėvas Federico liko gyventi Meksikoje – tokį jo sprendimą pats režisierius laiko įrodymu, jog jo tėvas yra „ypatingai stiprus žmogus“.

Guillermo + Pedro = puikus rezultatas

Po ne itin pasisekusio debiuto Holivude G. del Toro nusprendė patyrinėti istoriją ir dėmesį skyrė Ispanijos pilietiniam karui. Rezultatas – puikiai įvertinta gotikinė siaubo drama „Velnio stuburas“ (angl. „El espinazo del diablo“, 2001 m.). Nieko nuostabaus – vienas iš juostos prodiuserių buvo tuo metu jau tikrai gerai tarptautinėje erdvėje žinomas ispanas Pedro Almodóvaras. Kritikų atsiliepimai šios juostos atžvilgiu buvo itin palankūs – geriau įvertintas yra tik vėlesnis G. del Toro darbas Oskarui nominuotas „Pano labirintas“ (isp. „El laberinto del fauno“, 2006 m.). Beje, šiuos filmus pats G. del Toro laiko giminiškais – „Velnio stuburas“ yra tarsi vyresnysis brolis „sesutei“ „Pano labirintui“.

„Velnio stuburą“ galima laikyti G. del Toro meilės išraiška kinui – šį filmą jis plėtojo ir kūrė 16 metų! Todėl turbūt nieko keisto, kad 2003 m. jį buvo įvardijęs kaip savo geriausią filmą. Be to, į juostą, pasakojančią apie dvylikametį Karlosą, kuris, tėvui žuvus Ispanijos pilietiniame kare, atvyksta į vaiduoklių lankomus našlaičių namus, G. del Toro įpynė autobiografinių detalių. Sakysite, o kokios dar autobiografinės detalės galimos filme, kuris pasakoja apie vaiduoklius? Na, matyt, giminėje neturite nei vienos pažįstamos šmėklos… O štai G. del Toro turi – norite tikėkite, norite ne, tačiau manoma, kad jo dėdė kartais sugrįžta aplankyti šio pasaulio vaiduoklio pavidalu…

Velnio stuburas

Kadras iš filmo „Velnio stuburas“

Filmai pagal komiksus

Į G. del Toro filmografiją žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, atrodo, kad jo kūrinių žanrai labai smarkiai varijuoja – istorinės dramos, siaubo filmai, fantastika, filmai pagal komiksus, knygų ekranizacijos… Taip, po puikiai įvertinto „Velnio stuburo“, G. del Toro grįžo į Holivudą ir pristatė pagal komiksą sukurtą filmą „Ašmenys II“ (angl. „Blade II“, 2002 m.), pasakojantį apie vampyrų medžiotoją Bleidą, kurį vaidina Wesley Snipes‘as. Tai buvo pirmas, tačiau ne paskutinis tokio tipo G. del Toro darbas – kitas jo filmas „Pragaro vaikis“ (angl. „Hellboy“) pasirodė po dvejų metų – 2004 m. Tik siaubo elementas ir čia niekur nedingo. Abu filmai finansiškai buvo sėkmingi bei sulaukė pakankamai neblogų (kaip šiam žanrui) įvertinimų. Į šį žanrą G. del Toro nespjovė ir kiek vėliau – 2008 m. jis grįžo su antra „Pragaro vaikio“ dalimi „Pragaro vaikis: auksinė armija“ (angl. „Hellboy II: The Golden Army“), kuris vėlgi susilaukė palankių atsiliepimų ir įvertinimų. G. del Toro buvo išsakęs susidomėjimą kurti ir dar vieną „Pragaro vaikio“ tęsinį, tačiau tuo metu buvo visa galva pasinęręs į… „Hobito“ (angl. „The Hobbit“, 2012 – 2014 m.) ekranizaciją. „Manau, kad mes visi grįžtume kurti trečios „Pragaro vaikio“ dalies, jei tik jie galėtų palaukti, kol aš grįšiu iš Viduržemio“, tuomet kalbėjo G. del Toro, tačiau, kaip žinome, trilogiją apie hobito Bilbo Beginso nuotykius galiausiai režisavo ne jis, o „Žiedų valdovo“ (angl. „The Lord of the Rings“, 2001 – 2003 m.) kūrėjas Peteris Jacksonas – G. del Toro iš projekto pasitraukė dėl studiją ištikusių finansinių problemų. Galiausiai 2017 m. vasarį G. del Toro galutinai palaidojo „Pragaro vaikio“ serijos fanų viltis su įrašu savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje: „Reikia pranešti, kad trečios „Pragaro vaikio“ dalies 100 proc. nebus“.

Ašmenys II

Kadras iš filmo „Ašmenys II“

Sėkmingas klaidžiojimas Pano labirintu

Tačiau dar grįžkime laiku truputį atgal, nes didžiausia sėkmė jo laukė ne čia. Po dviejų tipinių holivudinių juostų (jau minėtų „Ašmenys II“ ir „Pragaro vaikis“, kuris, beje, buvo jo svajonių projektas) G. del Toro grįžo atgal prie Ispanijos ir jos pilietinio karo ir sukūrė kol kas geriausią savo filmą – „Pano labirintą“. Filmas nukelia į laikotarpį po Ispanijos pilietinio karo. Nedidelė, knygas mėgstanti mergaitė Ofelija kartu su savo nėščia ir silpnos sveikatos mama Karmen apsigyvena su nauju patėviu Vidaliu – sadistišku falangistu. Nuo gyvenimo realybės Ofelija užuovėją randa kvapą gniaužiančiame fantazijos pasaulyje. Tai tamsi juosta, kurioje susipina fantazija ir mitologija, simbolizmas ir vaikystės baimės.

G. del Toro savo debiutinį filmą „Kronos“ kūrė 8, „Velnio stuburą“ – 16 metų. Kiekvieną tokį skaičių taip ir norisi palydėti šauktuku ir dalelyte „net“. Bet tai niekis (!), lyginant su tuo, kiek laiko buvo plėtojama „Pano labirinto“ koncepcija. Laikykitės – idėjas jam G. del Toro į savo sąsiuvinius rašė ir saugojo net dvidešimt (!!!) metų. Jau prasidėjus filmavimui vieną iš tų brangiųjų sąsiuvinių jis buvo palikęs viename Londono taksi ir dėl to kraustėsi iš proto, bet galiausiai prarastieji užrašai sėkmingai grįžo į jo rankas. Dar net neparašęs scenarijaus G. del Toro apie šį savo kūrinį su visomis detalėmis galėdavo kalbėti valandų valandas.

2006 m. Kanų kino festivalyje pristatytas „Pano labirintas“ vėliau buvo nominuotas Oskarams geriausio filmo užsienio kalba bei geriausio originalaus scenarijaus kategorijoje, tačiau nors čia nelaimėjo, vis tik savo sąskaitą papildė trimis auksinėmis statulėlėmis – už geriausią kinematografiją, meninį apipavidalinimą ir grimą. Daugelyje kino kritikos leidinių ši juosta karaliavo 2006 m. geriausių filmų sąrašų pirmosiose vietose.

2007 m. lapkritį G. del Toro patvirtino, kad bus kuriamas „Pano labirinto“ tęsinys, pavadinimu „3993“. Tačiau galiausiai jis paliko šį projektą ir grįžo į Holivudą.

Pano labirintas

Kadras iš „Pano labirinto“ filmavimo aikštelės. Guillermo del Toro aptaria reikalus su Panu

Finansiškai sėkmingi projektai

Po itin sėkmingo „Pano labirinto“ pasirodymo, G. del Toro vėl grįžo į Holivudą ir plačiajai publikai pristatė antrąją „Pragaro vaikio“ dalį. Kiek vėliau jis ėmėsi dar vieno kiek kitokio projekto – režisavo mokslinės fantastikos nuotykinį veiksmo filmą „Ugnies žiedas“ (angl. „Pacific Rim“, 2013 m.). Filmas, pasakojantis apie žmonijos kovą su gigantiškais robotais, tapo populiariausiu 2013 m. mokslinės fantastikos projektu. Dar 2006 m. G. del Toro buvo išreiškęs pageidavimą ekranizuoti rašytojo Traviso Beachamo fantastinį scenarijų „Žmogžudystė Karnival Rou“ (angl. „A Killing on Carnival Row“), tačiau šis projektas tik dabar serialo pavidalu pasiekia žiūrovus – ir jį režisuoja ne G. del Toro, o Jonas Amielis. Kiek vėliau T. Beachamas pasiūlė „Ugnies žiedą“, nors tuo metu G. del Toro jau buvo ėmęsis ekranizuoti H. P. Lowercrafto mokslinės fantastikos siaubo romaną „Beprotybės kalnuose“ (angl. „At the Mountains of Madness“). G. del Toro sudomino T. Beachamo scenarijus, tačiau dėl įsipareigojimų kitam projektui jis negalėjo jame dalyvauti net kaip prodiuseris. Vis tik kiek vėliau „Beprotybės kalnuose“ buvo atšauktas dėl G. del Toro užsispyrimo – nors filmo biudžetas siekė 150 mln. JAV dolerių, režisierius nesutiko daryti nuolaidų tam, kad filmas negautų „R-rating“ (Lietuvoje atitinka „N-18“) cenzo. G. del Toro skaudžiai išgyveno tokį studijos sprendimą – pranešimas apie atšaukiamą filmą buvo išplatintas penktadienį, ir, kaip pasakoja pats režisierius, jis visą savaitgalį dėl to praverkė. Tačiau jau pirmadienį nusišluostęs ašaras jis pasirašė kontraktą su „Warner Bros.“ ir sėdo į „Ugnies žiedo“ režisieriaus kėdę.

Kaip ir ankstesni jo darbai, „Ugnies žiedas“ sulaukė tiek itin palankių kritikos atsiliepimų, tiek gausybės žiūrovų – visame pasaulyje uždirbusi 411 mln. JAV dolerių ši juosta tuo metu tapo pačiu pelningiausiu filmu, o G. del Toro finansiškai sėkmingiausiu režisieriumi. 2013 m. sukurtas filmu paremtas kompiuterinis žaidimas, 2015 m. pristatyta „Ugnies žiedo“ komiksų serija, 2018 m. planuojamas filmo tęsinys, tačiau jį režisuos ne G. del Toro.

PACIFIC RIM

Kadras iš filmo „Ugnies žiedas“

Sugrįžimas prie mažesnio biudžeto projektų

Vėliau G. del Toro ėmėsi gerokai mažesnio biudžeto projekto. Tik žodis „vėliau“, žinant šio režisieriaus kruopštumą ir laiką, sugaištamą prie projektų, nėra visiškai tikslus. „Purpurinės kalvos“ (angl. „Crimson Peak“, 2015 m.) scenarijų kartu su Matthew Robbinsu jis parašė iš karto po to, kai buvo pristatytas „Pano labirintas“ – taigi, dar 2006 m. Tačiau parašytas scenarijus kuriam laikui nugulė jo stalčiuje – iš pradžių dėl to, kad G. del Toro buvo užsiėmęs antrąja „Pragaro vaikio“ dalimi, vėliau – dėl „Hobito“. Netgi buvo siūloma scenarijų perleisti kitam režisieriui, tačiau G. del Toro taip ir nerado tinkamo. Galima tik pasidžiaugti, kad priešingai nei kai kurie kiti G. del Toro projektai, „Purpurinė kalva“ stalčiuje pragulėjo „tik“ devynerius metus, kol išvydo dienos šviesą. Juosta buvo pristatyta Venecijos kino festivalyje, o pats G. del Toro tais pačiais metais dar suspėjo dalyvauti Kanų kino festivalio žiuri, tik čia, žinoma, savo filmo pristatyti negalėjo.

Pats G. del Toro „Purpurinę kalvą“ apibūdina kaip „labai labai, beveik klasikinę, gotikinę romantinę vaiduoklių istoriją“, tačiau kelios jos scenos sutrikdo „labai labai moderniu būdu. Labai labai sutrikdo – taip, kad tai net artima „R – rating“ cenzui. Ir tai skirta suaugusiems“. Iš tiesų – tai itin stilingas kūrinys, kuriame pasakojama vaiduoklių istorija (ar, jei tiksliau, istorija, kurioje pasirodo vaiduoklis – paties filmo žodžiais tariant).

crimson_peak_3

Kadras iš filmo „Purpurinė kalva“

Į Venecijos festivalį G. del Toro sugrįžo ir pernai. Su dar vienu nauju daugiau mažiau autoriniu filmu „Vandens forma“ (angl. „The Shape of Water“). Ne šiaip sau grįžo – iš Venecijos jis parsivežė pagrindinį šio festivalio prizą Auksinį liūtą. Fantastinis draminis nuotykių trileris „Vandens forma“, kuri sausio mėnesį pasieks ir Lietuvos kino ekranus, jau dabar žada kerinčius vaizdus ir dar vieną galimybę mėgautis tamsia, bet neribota G. del Toro fantazija. Jau dabar šis filmas nominuotas septyniems Auksiniams gaubliams, kas, ko gero reiškia, jog labai realu jo tikėtis ir tarp Oskarų nominantų. Kai kurie kritikai „Vandens formą“ vadina geriausiu G. del Toro filmu nuo „Pano labirinto“ laikų – ir, ko gero, yra teisūs, kas tik dar kartą patvirtina, kad septintojo meno progresą lemia tikrai ne filmai apie komiksinius superherojus ar eilinę žmonijos kovą su milžiniškais robotais – kad ir kaip vizualiai įspūdingai tai atrodytų.

Kalbėdamas apie „Vandens formą“ G. del Toro yra itin atviras: „Šis filmas tapo man gydančiu filmu… Devyniuose savo filmuose aš perfrazavau savo vaikystės baimes, savo vaikystės svajones, o šis yra pirmas kartas, kai kalbu kaip suaugęs apie tai, kas mane jaudina kaip suaugusįjį. Aš kalbu apie pasitikėjimą, kitoniškumą, seksą, meilę, apie tai, kur mes einame. Visa tai man nerūpėjo, kai buvau septynerių ar devynerių“.

Vandens forma

Kadras iš filmo „Vandens forma“

Dar kai kas

Kalbant apie G. del Toro ir žinant jo ypatingą kūrybinį stilių, turbūt natūraliai kyla noras sužinoti daugiau apie jo fantazijos šaltinius. Jau minėjome, kad daug kas glūdi jo vaikystėje. Itin pamaldžios katalikės močiutės įmuštos dogmos jį lydi visą gyvenimą – galbūt dėl to, kartą paklaustas apie religiją, savo statusą jis nusakė taip: „Laimei, aš nebesu katalikas… bet, kaip sakydavo Buñuelis, „Aš nesu katalikas, ačiū dievui““. Vis tik prispaustas jis pripažino, kad dvasine prasme ne visai sutinka su Louis‘u Buñueliu, ir kad „kartą tapęs kataliku, visada ir liksi kataliku, šiaip ar taip“, ir galiausiai gražiai apibendrino: „Tikiu žmogumi. Tikiu žmonija – kaip tuo kas blogiausia ir kas geriausia nutiko šiam pasauliui“.

Jo mėgstamiausios kino pabaisos yra Frankenšteino monstras („Frankenšteino nuotaką“ (angl. „Bride of Frankenstein“, 1935 m.) įvardija kaip savo mėgstamiausią filmą), ateivis iš Ridley Scotto fantastinio trilerio „Svetimas“ (angl. „Alien“, 1979 m.), padaras iš „Juodosios lagūnos“ (angl. „Black Lagoon“, 1954 m.), Godzila ir dar vienas gyvis iš Johno Carpenterio mokslinės fantastikos filmo „Padaras“ (angl. „The Thing“, 1982 m.). Iš esmės visus šiuos monstrus jis garbina taip, kaip kad kiti žmonės garbina šventųjų paveikslėlius – kitaip sakant, kiekvienam savo. Turbūt daugiau klausimų, kodėl paties G. del Toro kūryba neatsiejama nuo siaubo elementų, neturėtų kilti?

Guillermo del Toro

Guillermo del Toro savo monstrų karalystėje

Įdomu tai, kad pažiūrėjęs siaubo filmą „Kruvinosios skerdynės Teksase“ (angl. „TheTexas Chain Saw Massacre“, 1974 m.) G. del Toro kuriam laikui tapo vegetaru. Mėsos nevalgė ketverius metus, vėliau grįžo prie visavalgės mitybos.

O šiaip G. del Toro mėgsta kompiuterinius žaidimus, kuriuos laiko „šiuolaikine komiksų knyga“. Tačiau nespjauna ir į „tradicinę“ – popierinę versiją: jis turi tiek komiksų knygų ir filmų, kad visai šiai kolekcijai sutalpinti prireikė dar vieno namo. Be to, pats yra parašęs knygą (knygos ilgumo esė) apie Alfredą Hitchcocką, tris fantastinius romanus apie vampyrus ir vaikams skirtą knygą apie trolių medžiotojus. Turi fotografinę atmintį ir yra laikomas vienu protingiausių žmonių visame Holivude.

Tad belieka pasidžiaugti, kad G. del Toro pats pagaliau jaučiasi suaugęs. Galbūt „Vandens forma“ taps nauju kokybiniu lūžiu jo karjeroje ir bus proga išvysti dar ne vieną ne tik paviršiumi, bet ir turiniu įdomų jo projektą, kur fantazija nuneša toli toli – o kad jos G. del Toro nestokoja, tikrai įsitikinome ne kartą.