Straipsnis

10 filmų, kurie varžysis 2018 m. Oskaruose

Mykolas Kriščiūnas. 2018 01 07

10 filmų, kurie varžysis 2018 m. Oskaruose

Seniai taip buvo, kad tokiu kino apdovanojimų sezono metu dar nebūtų paaiškėję vienas ar keli favoritai, Oskarų ceremonijoje galintys laimėti daugiausiai apdovanojimų ar geriausio filmo statulėlę. Tai dar kartą įrodo, kokie stiprūs metai kinui buvo 2017-ieji ir dar labiau padidina apdovanojimų sezono intrigas.

„Buvau kine“, siekdami supažindinti su didžiausiais šio apdovanojimų sezono vardais, pristato 10 filmų (ir 5 papildomus), kurie gali triumfuoti Holivude vyksiančioje ceremonijoje. Visi jie skirtinguose kontekstuose yra minimi kaip potencialūs favoritai, visi jie buvo nominuoti įvairiems apdovanojimams ir visiems yra prognozuojami Oskarai.

Oficialios Oskarų nominacijos bus paskelbtos sausio 23 dieną.

„Vadink mane savo vardu“ (angl. „Call Me By Your Name“), rež. Luca Guadagnino
Septyniolikmečio ir vyresnio vyro romaną ekranizuojantis filmas nėra tradicinis apdovanojimų favoritas, nors po praėjusių metų „Mėnesienos“ pergalės jo sėkmė nestebina. Luca Guadagnino jau yra žinomas kaip netradicinių meilės istorijų kūrėjas (kažką panašaus jis paskutiniu metu sukūrė su „Didesniais purslais“), o šioje jis savo talentą parodo kurdamas pasakojimą labiau ne apie dviejų vyrų draugystę, o vieno jauno žmogaus jaunystės istoriją. Paauglį vaidinantis Timothee Chalamet kritikus sužavėjo iškart (anksčiau pasižymėjęs mažai kur, pernai jis sukūrė įsimintinus pasirodymus dviejuose stipriuose filmuose, šiame ir „Boružė“), o jo suporavimas su žvaigžde tampančiu Armie Hammeriu jau įgavo legendos statusą. Visiškai laisvas filmo tonas neprimena metodiškų, pernelyg rimtų ir susikaupusių į apdovanojimus taikančių romantinių filmų, kas gali būti didžiausia jo stiprybė keliaujant link Oskarų.

„Tamsiausia valanda“ (angl. „Darkest Hour“), rež. Joe Wright
Winstoną Churchillį šiame filme vaidinantis Gary‘is Oldmanas yra turbūt aiškiausias išankstinis favoritas laimėti Oskarą, ir net jo galimybės yra vertinamos dviprasmiškai (dėl Danielio Day Lewiso, Timothee Chalamet, Tomo Hankso ir daugybės kitų), kas tik parodo šiųmetinių apdovanojimų įdomumą. Juosta pasakoja apie premjeru neseniai tapusio W. Churchillio karo strategijos kūrimą ir taikymąsi su jam tekusia didžiule atsakomybe. Filmas kartais peikiamas dėl neaiškiai pasakojamos istorijos (net čia yra į foną nutrenkta siužeto linija apie Diunkerką), tačiau visi giria neatpažįstamai pakeisto G. Oldmano pasirodymą. Nenustebkite, jeigu jis dominuos apdovanojimų sezone.

„Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“), rež. Christopher Nolan
Sunku net apibūdinti, kokia unikali yra „Diunkerko“ sėkmė. Struktūriškai sudėtingas filmas, kurio veiksmas vyksta keliose atskirose siužeto linijose ir kuriame praktiškai niekas nekalba, yra geriausias įrodymas, dėl ko Christopheris Nolanas yra turbūt vienintelis šiuo metu dirbantis režisierius-superžvaigždė (galbūt kartu su Quentinu Tarantino). Jo filmas – didelis, griausmingas, žiaurus – buvo sukurtas tik žiūrėjimui kine ir tai jam išėjo į gerą. Pridėjus galingą aktorių komandą (naujoką Fionną Whiteheadą, po šalmu paslėptą ir vis tiek nuostabų Tomą Hardy‘į ar geresnį nei buvo galima tikėtis Harry Stylesą) ir vis dar naują kraupumą atrandančią Hanso Zimmerio muziką, didesnių įvykių kino pasaulyje pernai buvo mažai ir Oskarai į tai turi atsižvelgti.

„Floridos projektas“ (angl. „The Florida Project“), rež. Sean Baker
„Floridos projektas“ pasakoja istoriją apie Floridos motelyje su mama gyvenančią mergaitę ir tokia nei konkreti, nei abstrakti idėja yra tipinė režisieriui Seanui Bakeriui, kuris savo žymiausią filmą, „Tangerine“ (liet. „Mandarinas“), nufilmavo su „iPhone“. Čia jo technologijos yra geresnės, bet tema ne ką linksmesnė, pasakojanti apie specifiškai vargstančią ir iš dalies pamirštą Amerikos dalį. Filmas atkreipia dėmesį į save vien dėl socialinės pusės, tačiau yra giriamas visapusiškai, tiek dėl įdomių veikėjų, tiek dėl S. Bakerio istorijos pasakojimo ir ryškaus vizualinio stiliaus. Dideli apdovanojimai „Floridos projektui“ neprognozuojami – nominaciją tikrai gali gauti nebent Willemas Dafoe, – nors socialiai atsakingi kokybiški filmai Oskarams tikrai patinka.

„Pradink“ (angl. „Get Out“), rež. Jordan Peele
Tam tikra prasme „Pradink“ yra tobulas Oskarų derinys. Tai yra nepriklausomai kurtas filmas, uždirbęs pasakiškus pinigus. Jį sukūrė Jordanas Peele‘as, debiutuojantis kaip režisierius ir anksčiau pasižymėjęs kaip stiprus komedijų aktorius. Socialinių temų bendrai ir rasinių temų konkrečiai nagrinėjimas Oskarams, kurių rasinė politika visad kelia klausimų, čia taip pat yra naudingas. Siaubo, trilerio ir komedijos mišinys šiems apdovanojimams yra neįprastas derinys, tačiau šiemet buvo mažai filmų, kurie visuomenėje (ypač JAV) būtų sulaukę tokį atgarsį, o Danielio Kaluuya pasirodymas gali jam atnešti ir Oskaro nominaciją. „Pradink“ gali tapti visokeriopa sėkmės istorija, o sudėtingas ir favoritų neturintis apdovanojimų sezonas filmui gali išeiti tik į naudą.

„Boružė“ (angl. „Lady Bird“), rež. Greta Gerwig
Savo režisūrinį debiutą pristatanti Greta Gerwig pusiau autobiografiniame filme pasakoja apie menišką ir į suaugusiųjų gyvenimą žengiančią paauglę. „Boružė“ jau buvo trumpam patekęs į istoriją kaip geriausiai „Rotten Tomatoes“ įvertintas filmas: apie 200 kritikų juostą buvo įvertinę teigiamai, ko nebuvo pasiekęs joks filmas (ilgainiui ši statistika buvo sugadinta, nors tikrajai filmo kokybei nepakenkė). Tai yra netradiciškai pateiktas tradicinio užaugimo (angl. coming-of-age) žanro filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Oskarui jau nominuota ir antrąją nominaciją neabejotinai gausianti (galbūt ir pirmojo apdovanojimo sulauksianti) Saoirse Ronan. Oskarams filmai apie jaunus žmones patinka, o išankstinės reakcijos į šį žada kažką išskirtinio.

„Valstybės paslaptis“ (angl. „The Post“), rež. Steven Spielberg
Nenuostabu, kad „Valstybės paslaptis“ buvo sukurtas per rekordiškai trumpą laiką. Negana to, kad filmą kūrė geriausieji (režisavo Stevenas Spielbergas, pirmą kartą kartu vaidino Meryl Streep ir Tomas Hanksas), apie aštuntajame dešimtmetyje paviešintą JAV valdžios melą pasakojanti istorija buvo pernelyg arti dabartinio gyvenimo, kad nebūtų kaipmat sukurta. Tuo tarpu „The Washinton Post“ žurnalistų siekį išspausdinti žymiuosius Pentagono popierius, atskleidusius tikrąjį JAV įsitraukimo į Vietnamo karą mastą, ekranizuojantis filmas tiesiog atrodo pernelyg gerai, kad būtų praleistas pro Oskarų balsuotojų akis (muziką vėlgi kūrė Johnas Williamsas, o garsių aktorių sąrašas čia nesibaigiantis). Sulaukti kažko kokybiško iš S. Spielbergo, M. Streep ar T. Hankso įprato visi, tačiau rekordiškai greitai sukurta „Valstybės paslaptis“ jų genialumą tiesiog užtvirtina.

„Phantom Thread“, rež. Paul Thomas Anderson
Ankstesnis Paulo Thomaso Andersono ir Danielio Day Lewiso duetas „Bus kraujo“ (angl. „There Will Be Blood“) gali būti drąsiai vadinamas geriausiu šio amžiaus filmu, todėl spaudimo naujajam jų projektui šiek tiek yra. Apie pasitraukimą iš kino pasaulio pranešęs D. D. Lewisas šiame filme tapo šeštojo dešimtmečio dizaineriu ir, savo sąskaitoje jau turintis tris Oskarus, vėlgi sukūrė unikalų ir tik jam būdingą metodiškai išprotėjusį pasirodymą. P. T. Andersono filmų draminis ambicingumas ir režisūrinis stilius čia pasiekia turbūt intensyviausią jo karjeros dalį kol kas. 2017 metai buvo pripildyti filmų iš garsių kūrėjų ir patikėti, kad dar vienas P. T. Andersono ir D. D. Lewiso suporavimas sukėlė tik nedidelį šurmulį, yra sunku, nors sulaukti dėmesio iš kino Akademijos jie vis dar gali.

„Vandens forma“ (angl. „The Shape of Water“), rež. Guillermo del Toro
Unikalias fantazijas ekranizuojantis ir vis dar jomis sugebantis nustebinti Guillermo Del Toro toliau kuria originalias istorijas, šįkart pasakojantis apie nebylę, įsimylinčią paslaptingą jūrų padarą. G. del Toro pasižymėjo kaip disnėjiškų filmų suaugusiesiems kūrėjas, kadangi jo kūriniai visuomet yra žavintys tiek savo įkvepiančiomis istorijomis, tiek savo stiliumi. Auksiniai gaubliai šio filmo jau buvo apžavėti (10 nominacijų, tarp jų ir režisieriui, ir aktoriams Sally Hawkins, Richardui Jenkinsui bei Octaviai Spencer), kritikai nenustojo vadinti jo geriausiu ar vienu geriausių metų kūrinių ir belieka laukti, ar fantastinių detalių nelabai mėgstantys, tačiau žymius kūrėjus toleruojantys Oskarai taip pat pasiduos G. del Toro filmo grožiui.

„Trys stendai prie Ebingo, Misiūryje“ (angl. „Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“, rež. Martin McDonagh
Filmas patenka į tą istorijų kategoriją, kurioje yra galbūt savo idėja nelabai išsiskiriantys, tačiau jos išpildymu stebinantys pasakojimai. Čia yra pasakojama apie dukrą praradusią motiną, nusprendžiančią, kad jai pačiai reikia ieškoti dukters žudiko ir besiimančią aplinkiniams nepatinkančių priemonių. Frances McDormand savo karjerą susikūrė vaidindama tvirtas, į kitus dėmesio nekreipiančias ir tuo užburiančias moteris, todėl nesunku patikėti, kad ir su šiuo vaidmeniu ji yra vadinama kaip viena Oskarų favoričių (kartu su čia taip pat vadinančiais Samu Rockwellu ir Woody Harrelsonu). Tai, jog filmas pasakoja istoriją apie žiaurią jaunos merginos mirtį, šiame apdovanojimų sezone filmui taip pat gali suteikti nepatogaus, bet reikalingo ir suprantamo dėmesio.

Dar penki kandidatai:
„Visi pasaulio pinigai“ (angl. „All the Money in the World“), rež. Ridley Scott
Filmas, išgarsėjęs dėl Ridley Scotto sprendimo jau baigtame filmuoti kūrinyje Keviną Spacey pakeisti Christopheriu Plummeriu, šiuo metu yra pakankamai garsus ir kokybiškas, kad atkreiptų apdovanojimų sezono dėmesį.

„Didžioji liga“ (angl. „The Big Sick“), rež. Michael Showalter
Tikra istorija paremta romantinė komedija apie komoje gulinčios merginos tėvų ir jos draugo santykius yra originali ir netradicinė, suteikianti žanrui seniai matytų naujovių, o Juddo Apatow įsitraukimas ir kritikų pagyros gali filmą paversti netikėta sėkme.

„Aš esu Tonya“ (angl. „I, Tonya“), rež. Craig Gillespie
Margot Robbie yra giriama už dailiojo čiuožimo atstovės Tonyos Harding, prieš du dešimtmečius susimokusios prieš savo pagrindinę varžovę, įkūnijimą. Originaliu stiliumi sukurtas filmas turėtų sulaukti nominacijos bent jau už aktorės pasirodymą.

„Pokerio princesė“ (angl. „Molly‘s Game“), rež. Aaron Sorkin
Garsiausio kino pasaulio scenaristo Aarono Sorkino režisūrinis debiutas, kuriame yra pateikiama slaptus pokerio vakarus rengdavusios moters istorija, turi tiek stiprų siužetą, tiek A. Sorkino dialogus įvaldžiusius aktorius. Viską, kas dažnai sužavi Oskarų atstovus.

„Mudbound“, rež. Dee Rees
„Netflix“ bandymas laimėti prestižinius kino apdovanojimus kol kas nepavyko, nors „Mudbound“, pasakojantis apie namo grįžtančius ir potrauminį stresą išgyvenančius karo veteranus, yra geriausia kompanijos galimybė nutraukti šią nesėkmių seriją.