Prasidėjo „Scanorama“. Festivalis, žiūrovams siūlantis lapkričio vakarus praleisti susipažįstant su naujausiais europietiškais (ir ne tik) filmaiis.
Iš šiemetinės „Scanoramos“ programos esame matę 14 filmų. Čia pateikiame rekomendacijas, ko siūlytume nepraleisti (ir patarimą, ką geriau aplenkti 10 kilometrų spinduliu, taupant savo laiką ir pinigus).
BŪTINA PAMATYTI:
„Kruvinoji grafienė“ (vok. „Die Blutgräfin“) – barokiškai prabangus juodojo humoro kokteilis, kurio centre sukasi savo žiaurumu garsėjusi vengrų grafienė Erzsébet Báthori (ją įkūnija prancūzų kino diva Isabelle Huppert). Nors vokiečių režisierės Ulrikės Ottinger stilius yra, švelniai tariant, šiek tiek savotiškas, ir reikalaujantiss truputį pasireguliuoti savo tolerancijos absurdui padalą, šis filmas žavi savo humoru, estetika ir kultūrinėmis nuorodomis. Net nustebsite, kiek daug europietiška kultūrinė ir istorinė erdvė yra susijusi su vampyrais!
LABAI REKOMENDUOJAME:
„Geležinis berniukas“ (pranc. „Le corset“) – tarptautiniame Ansi animacijos festivalyje žiuri prizą laimėjęs ir Kanuose rodytas „Geležinis berniukas“ yra vienas gražiausių šiemetinių animacinių filmų. Nors pagrindinis personažas Kristofas – tik dešimties metų, šį filmą galima klasifikuoti kaip augimo filmą. Atlikimo prasme patiks norintiems „pailsėti“ nuo holivudinės trimatės animacijos. Pats filmas – tai graži, pamokanti, įkvepianti istorija, tinkama žiūrėti ir jaunesnio amžiaus žiūrovams.
„Išganymas“ (turk. „Kurtuluş“) – 2019 m. Emino Alpero filmas „Degančios dienos“ (turk. „Kurak Günler“) buvo rodomas paralelinėje Kanų konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ (pranc. Un certain regard), bet kai kurių kritikų nuomone buvo vertas vietos ir kovoje dėl Auksinės palmės šakelės. Savo potencialą E. Alperas patvirtino šiemet, Berlinalėje su filmu „Išganymas“ laimėdamas Sidabrinį lokį – Didįjį žiuri prizą. Šiame filme jis išlaiko savo stilių ir vėl rodo Turkijos provinciją ir jos problemas, įtraukdamas žiūrovus į intriguojantį reginį.
REKOMENDUOJAME:
„Musės“ (isp. „Moscas“) – geras draminis filmas iš Pietų Amerikos. Apie vidinius skaudulius bei jiems apsaugoti pastatytas sienas ir apie tai, kaip netikėtai jos sugriūna. Šiek tiek graudus, šiek tiek juokingas gyvenimiškas filmas, kuriam meninės estetikos suteikia pasirinkta juodai balta versija.
„Iš svetimų gyvenimų“ (pranc. „Histoires parallèles“) – tikrai ne pats geriausias iraniečio Asgharo Farhadi filmas, bet vis tiek ne taip ir blogai. Įtraukiantis pasakojimas, ištisa prancūzų kino plejada (Vincentas Casselis, Pierre‘as Niney, Virginie Efira, Catherine Deneuve, ir ypač – Isabelle Hupert) yra tai, kas šį filmą paverčia visai patraukliu pasirinkimu žiūrovams.
„Sekmadieniai“ (isp. „Los domingos“) – nors mūsų giliu įsitikinimu geriausias pernykštis ispanų filmas buvo „Siratas“ (isp. „Sirât“), patys ispanai dalydami Goya apdovanojimus nusprendė kitaip ir geriausiu filmu pripažino „Sekmadienius“. Filmas turėtų sudominti gana reta tematika ir kuriama dramine įtampa.
PUSĖ BĖDOS:
„Paklydusi jūroje“ (angl. „Queen at Sea“) – ši juosta beveik neabejotinai taps vienu jautriausių visos „Scanoramos“ filmų. Kalbama išties jautria, sudėtinga ir aktualia tema, kuriai kine iki šiol skirta nedaug dėmesio. Šiemetinėje Berlinalėje filmo aktoriai Tomas Courtenay‘us ir Anna Calder-Marshall apdovanoti Sidabriniu lokiu už antraplanius vaidmenis, na o prancūzų aktorę Juliette Binoche visada malonu matyti ekrane. Vis tik filmo įgyvendinimas gerokai šlubuoja – bet dauguma žiūrovų, braukdami jautrumo ašaras to gal nepastebės.
„Rozė“ (vok. „Rose“) – šio filmo „bėda“ – jo pagrindinė intriga žinoma iš anksto. Nebūtina skaityti anotacijų ar žiūrėti anonsų – užtenka užmesti akį į filmo pavadinimą. Filmą verta žiūrėti dėl fenomenaliosios Sandros Hüller, Berlinalėje apdovanotos Sidabriniu lokiu pagrindinio vaidmens kategorijoje. Sinefilai, žinoma, grožėsis juodai balta estetika ir tiesiogine užuomina į vieną laba gerai žinomą kino klasikos kūrinį.
„Švelnus monstras“ (angl. „Gentle Monster“) – vėlgi, atrodytų, filmas turi visas sudėtines dalis, kad galėtų būti tikrai geras, bet vis tik tos nėra. Nepadeda nei pasirinkta tema, nei tokia pagrindinė aktorė kaip Léa Seydoux. Kitaip tariant, potencialo turėta, bet įgyvendinti pavyko tik iš dalies. Ir dar – po šio filmo Charlie & Eddie daina „Would I Lie to You?“ ilgai ir erzinančiai įsirėš į atmintį.
„Árru“ – toks absoliučiai tipinis „scanoramiškas“ filmas. Skandinaviškai minimalistinis ir paprastas, su atšiauriais žmonėmis ir dar atšiauresne gamta.
ŠIAIP SAU:
„Atgal į Barseloną“ (pranc. „Barça zou“) – tai filmas apie keturis aštuoniolikmečius prancūzus ir jų kelionę į riedlentininkų Meką – Barseloną. Tik, jei tikitės ko nors apie patį miestą, tai teks nusivilti – vaikinukai čia atvažiavo važinėtis riedlentėmis, o ne dairytis į architektūros paminklus. Tai filmas apie draugystę ir aistrą riedlentėms, trinantis ribas tarp fikcijos ir atkuriamosios dokumentikos (iš tiesų – tai autobiografinis filmas apie režisieriaus ir jo draugų kelionę).
„Visiems patinka Billas Evansas“ (angl. „Everybody Diggs Bill Evans“) – biografinis muzikinis filmas, apie džiazo pianistą Billą Evansą, gedintį žuvusio savo grupės nario. Sukrėstas Bilas Evansas nustoja groti ir pasineria į apatiją bei narkotikus. Tad filmas daugiau apie depresiją, nei apie muziką.
„Kažkas ypatingo“ (vok. „Etwas ganz Besonderes“) – tik nepasimaukite ant pavadinimo – iš tikrųjų nieko ypatingo čia nėra. Tiesiog gana lėta šeimos drama ir tiek.
NEREKOMENDUOJAME:
„Mano žmona verkia“ (vok. „Meine Frau weint“) – suprantame, kad primygtiniai raginimai ko nors nedaryti dažnai suveikia priešingai, nes aktyvuoja smalsumą: negi ten iš tikrųjų taip blogai? Šįkart patikėkit – tikrai LABAI blogai. Tai yra anti-kinas, skirtas žiūrovų kankinimui savo statiškumu, nuliniu siužetu, medine vaidyba ir visiškai absurdiškais dialogais bei monologais. Tad jeigu po filmo „Mano žmona verkia“ verksite jūs patys dėl tuščiai sugaišto laiko ir išleistų pinigų, nesiskųskite, kad neįspėjome.
