Iš šiais metais Lietuvos kino centro paremtų trisdešimties kino projektų, net dešimt yra Nepriklausomų prodiuserių asociacijos (NPA) narių. Šių projektų geografinis ir tematinis spektras – itin platus. NPA valdybos pirmininkas Kęstutis Drazdauskas džiaugiasi narių pasiekimais.
K. Drazdauskas teigia, kad šis skaičius nėra kažkuo ypatingas. Jį labiausiai džiugina filmų, kurie yra gamybos etape kiekis. „Kitais metais galime laukti nemažo kiekio mūsų narių prodiusuotų filmų premjerų, – priduria jis. – NPA džiaugiasi savo narių sėkme, o mūsų narių pasiekimai didina organizacijos prestižą.“
Projektai – nuo Lietuvos iki Brazilijos
Tarp paremtų NPA narių projektų netgi du kompanijos VŠĮ „InScript“ gamybos projektai – vaidybinis ilgametražis filmas „Stebuklas“ (rež. Eglė Vertelytė) ir dokumentinis ilgametražis filmas „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ (rež. Neringa Medutytė). „Stebuklo“ siužetas perkels į 1992 m. Lietuvą, kai siaučia ekonominė krizė. Mažo miestelio kiaulių fermos vedėja visomis jėgomis stengsis išsaugoti ūkį, o čia netikėtai pasirodys žavus amerikietis… „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ pasakoja apie žmones bandančius išsaugoti Lietuvoje taiką ir jos nepriklausomybę prieš įmanomus pavojus. Jo centre – Lietuvos šauktiniai.
Taip pat finansavimą gavo ir du kompanijos UAB „Artbox“ filmų projektai – bendra gamyba kartu su Latvija ir Lenkija „Putos iš burnos“ (rež. Janis Nords) ir lietuvių režisierės Linos Lužytės vaidybinio ilgametražio filmo „Pilis“ (projektas taip pat žinomas pavadinimu „Saldūs šešiolika“ – aut. past.) parengiamieji darbai.
„Putos iš burnos“ – tai naujas jauno, bet jau daugybę apdovanojimų už savo filmą „Mama, aš tave myliu“ pelniusio latvių režisieriaus J. Nords kūrinys. Tai juodu humoru persotinta drama, kurios centre buvęs policininkas Didzis, prieš dvejus metus avarijoje netekęs kojos. Jis visą dėmesį skiria kontrabandos susekimo verslui ir trims vokiečių aviganiams. Tuo tarpu nuo jo nutolusi žmona Jana romantiško prieglobsčio ieško savo mokinio Robertso glėbyje. Vieno jų slapto naktinio pasimatymo metu Robertsas partrenkia pasiutusį laukinį šerną ir taip netyčia pasiutlige užkrečia Didzio aviganius, kurie, pabėgę į laisvę, sukelia grėsmę mažo miestelio bendruomenei.
L. Lužytės „Pilis“ pasakoja apie Moniką, paauglę iš Lietuvos, vegetuojančią su vieniša mama Dubline. Radusi ginklą, Monika nedvejodama prisideda jį prie smilkinio ir paspaudžia gaiduką, bet ginklas neiššauna. Netikėtas pakvietimas dalyvauti muzikos talentų atrankoje grąžina Monikai norą gyventi. Dieną ir naktį ji ruošiasi pasirodymui vien tam, kad sužinotų, jog nei atranka neegzistuoja.
Paremta ir dokumentinio ilgametražio jauno režisieriaus Vytauto Puidoko filmo „Aleksandras Didysis“ gamyba. Filmą prodiusuoja VŠĮ „Filmuva“. Filmas perkels į Amazonės džiungles, kuriose kadaise gyventa kontraversiškos figūros, lietuvio kunigo, misionieriaus, filantropo, gydytojo Aleksandro Bendoraičio, visą gyvenimą balansavusio tarp kilnumo ir puikybės. Filmo kūrėjai leidžiasi į detektyvinę kelionę po Pietų Ameriką ir Europą, ieškodami atsakymo į klausimą, kokia yra didybės kaina. Šis projektas – ta bendra Lietuvos ir Brazilijos gamyba.
Svarbi Lietuvos istorija
Žalia šviesa dar kartą uždegta ir Donato Ulvydo (VŠĮ „Fralita Films“) veiksmo dramai „Emilija“, nukeliančiai į aštuntojo praeito praėjusio amžiaus dešimtmečio Kauną. Pagrindinė herojė – anksti tapusi našlaite jauna aktorė Emilija. Ji pradeda dirbti teatre, kur tikisi pradėti naują gyvenimą. Tačiau užgesus rampos šviesoms, gyvenimas toli gražu neprimena to, apie kurį ji svajojo. Paslaptys, dieną naktį visus stebinčios KGB agentų akys, išdavystės, keršto troškimas ir aistros čia temdo protus, o meilė ir tiesos troškimas keičia likimus. Pati Emilija, su savimi atsinešusi didžiąją savo gyvenimo paslaptį, supranta, kad netrukus privalės priimti sunkiausią savo gyvenime sprendimą, kuris pakeis ne tik jos, bet ir kitų žmonių gyvenimus.
Teatro ir kino režisierės Ramunės Kudzmanaitės ilgametražis dokumentinis filmas „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ (VŠĮ „Ketvirta versija“) – tai dar vienas projektas, kurio gamyba bus pradėta šiemet. Jame gilinamasi į tarpukario moterų, kurios visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį dirbo petys į patį su vyrais, įnašą į Lietuvos visuomeninį ir politinį gyvenimą, kuris, deja, nepakliūva į šiuolaikinių istorijos vadovėlių puslapius. Tai filmas apie seseris Chodakauskaites – Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę.
Debiutinio ilgametražio filmo gamybai finansavimą šiemet pelnė jauno režisieriaus Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ (VŠĮ „Film Jam“). Filmo tema – 1941 m. birželio 27 d. žydų žudynės Kauno Lietūkio garaže ir šių žudynių pasekmės dabarčiai. Po daugelio metų pagrindinis veikėjas Andrius ima įtarti, kad žudynėse dalyvavo ir po karo į JAV pasitraukęs jo senelis Andrius Gluosnis. Tikslus senelio vaidmuo žudynėse nežinomas, tad Andrius vaizduotėje nuolat perkuria senelio rolę bei įsivaizduojamą jo sąryšį su Izaoku, Lietūkyje nužudytu NKVD karininku žydu. Beviltiškai susipainiojęs tarp vizijų ir faktų, Andrius ryžtasi pačiam radikaliausiam psichoterapiniam veiksmui – rekonstruoti 1941 m. žudynes Lietūkio garaže. „Izaokas“ paremtas Antano Škėmos to paties pavadinimo apysaka. Šio filmo scenarijų parašė filosofas Nerijus Milerius.
Taip pat paremti UAB „Era Film“ dokumentinio ilgametražio filmo projekto „Pavyzdingas elgesys“ (rež. Audrius Mickevičius) apie nuteistus iki gyvos galvos Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo kalinius, puoselėjančius viltį sugrįžti į visuomenę, parengiamieji darbai bei jaunos režisierės Kamilės Milašiūtės pirmojo trumpametražio filmo „Motinos diena“ (VŠĮ „Čiobreliai“) apie Vilniaus stoties rajono dienos centre besilankančio paauglio Nerkos herojišką pasirengimą Motinos dienai, nors mamos jis pats neturi, gamyba.
