Jei žinotumėte, kad esate filmuojami, ar elgtumėtės geriau, ar blogiau? Tokį klausimą užduoda Tomo Hankso personažas. Tokį klausimą užduoda trileris „Ratas“

Didysis Brolis stebi tave

1948-aisiais metais George’as Orwellas parašė distopinį romaną „1984-ieji” ir į plačiosios visuomenės pasąmonę pasėjo tokias idiomas kaip „Didysis Brolis“ ar „Didysis brolis stebi tave“. Net ir pasibaigus raudonajai epochai vujerizmo tema kartais sugrįžta į kiną. Pradedant visiškai žemišku kaimynų stebėjimu Alfredo Hitchcocko „Langas priešais“ ar Patrico Leconte‘o „Ponas Yras“, baigiant aiškią gnosticizmo žinutę siunčiančiais „Trumano šou“ ar moderniąja klasika jau spėjusia tapti „Matrica“. Kita vertus, po 2013 m. Edwardo Snowdeno atskleisto JAV specialiųjų tarnybų atliekamo šnipinėjimo, sekimo, nuolatinio stebėjimo masto, paaiškėjo, kad G. Orwello mitinis Didysis Brolis niekur nedingo – jis stebi mus taip įdėmiai ir yra taip arti, kaip mes net nesapnavome.

O atsiradus ir išpopuliarėjus socialiniams tinklams specialiųjų tarnybų darbas gerokai palengvėjo – didžiosios dalies informacijos net nebereikia rinkti, kadangi žmonės ja patys dalijasi į kairę ir į dešinę. Tik retas tesusimąsto, kur tie į interneto platybes paleisti duomenys nusėda. Tačiau gyvenant nuo mygtuko „Patinka“ priklausančioje realybėje, ilgainiui tampa vis sunkiau ir sunkiau įžvelgti, o koks gi demiurgas slepiasi už jos.

Ratas užsidaro

Į tokią situaciją, kur virtualybė susipina su tikrove taip, kad jų nebeįmanoma atskirti, patenka ir pagrindinė filmo „Ratas“ veikėja Mei. Talentinga programuotoja gauna savo svajonių darbą didžiulėje korporacijoje „Ratas“. Čia jai pasiūloma išbandyti naują technologiją – naudodamas mini kamerą „Ratas“ siūlo gyvenimą paversti nenutrūkstančiu realybės šou, gyvai transliuojamu į socialinius tinklus. Vis tik Mei teks ne tik tapti kamerų žvaigžde, bet ir aiškintis, kas stovi kitoje jos pusėje.

Mei situacija, be abejo, labai primena jau minėto E. Snowdeno –itin talentingas programuotojas sparčiai kilo karjeros laiptais vieną svajonių darbą keisdamas į kitą, kol netruko suprasti visaapimančios sistemos ydingumo. Ir būtent E. Snowdenas buvo tas, kuris jei ir ne sugriovė visą sistemą ar sudaužė Didžiojo Brolio kultą, tai bent jau pabandė tai padaryti. Panaši misija laukia ir Mei, kurią šiame filme vaidina Emma Watson.

Intelektuali jaunoji žvaigždė ir senas geras Hanksas

Žinoma, suminėjus E. Watson pavardę, ji iš karto asocijuojasi su Hario Poterio serija, tačiau atsakingai besirinkdama filmus ir vaidmenis jaunoji britų aktorė jau spėjo įrodyti, kad vien tik su Hermiona Įkyrėle jos sieti nederėtų. E. Watson renkasi skirtingus vaidmenis, nebijo eksperimentuoti, išbandyti naujų tipažų.

Panašiai tą patį, tik praleidus punktą apie jaunystę ir Harį Poterį, galima pasakyti apie Tomą Hanksą. Kartais vien šio aktoriaus vaidyba gali ištempti visą filmą – net ir pakankamai vidutines dramas ar trilerius. Šiuo atveju T. Hankso vaidinamas Imonas nori nenori verčia prisiminti tokį informacinių technologijų genijų kaip Steve‘as Jobsas ar į jį panašius – ne be reikalo. „Ratas“ jau dabar yra vadinamas vienu didžiausių „Facebook“ ir „Google“ galvos skausmų šiemet.

Gerais norais ir pragaras grįstas

Informacinės technologijos, visą pasaulį apraizgęs interneto tinklas, privataus gyvenimo detalės be skrupulų iki mažiausios smulkmenos atskleidžiamos šimtams, tūkstančiams, gal net milijonams žmonių, iš kurių pažįstami, geriausiu atveju, tėra keli šimtai, asmens saviraiškos laisvė, teisė į privatumą, informacijos sklaidos laisvė – viskas susipina į vieną.

Jei žinotume, kad kiekvieną mūsų žingsnį seka kameros – o kartu su jomis ir milijonai akių visame pasaulyje, ar tai kaip nors pakeistų mūsų sprendimus? Ar pradėtume save riboti, racionaliau apgalvotume kiekvieną veiksmą, o gal tai, ką sekioja kameros laikytume savo alter ego ir leistume jam ar jai tai, ko „normaliame gyvenime“ nedrįstume. Kita vertus, ar dėl utopinio gėrio verta – ir iš viso – ar galima pažeisti žmogaus teises? Ir ar doriems mūsų veiksmams iš tiesų reikalingas toks nuolat viską per petį stebintis ir fiksuojantis Didysis Brolis?

Pabrolių kelionė per Australijo kopas

2011 metais įvykęs „Bernvakaris Australijoje“ grįžta. Suklusti turėtų tie, kam patiko tokie filmai kaip „Pagirios Las Vegase“, „Pagirios Tailande“, „Pagirios velniai žino kur“ ar „Nubusti Meksikoje“. „Bernvakario Australijoje“ tęsinys – bent jau jo personažams prasideda tikrai nekaip, o žinia, kartą pasileidus nuo kalno (ar kokio nors australiško skardžio) sustabdyti ne taip jau ir lengva. Kitaip tariant, tragiškai tiesiogine šio žodžio prasme nenusisekusios vestuvės naujosios juostos personažams žada daug kvailiausių nuotykių ir absurdiškiausių situacijų, į kurias jie pasišvilpaudami tiesiogiu taikymu ir lekia, o žiūrovams – į karštą kokteilį suplaktą aštrų, kietą, dažnai itin nešvankų britišką – australišką humorą. Būtent taip ir reikėtų sukalibruoti savo humoro jausmą – „Bernvakaris Australijoje“ yra ne kas kita, kaip atviras farsas ir net nebando apsimesti kuo nors kitu.

Padėk man išdrįsti gyventi

Šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau pasitaiko įvairių alergijos atvejų. Tačiau yra žmonių, kuriems akistata su išoriniu pasauliu gali būti mirtinai pražūtinga – taip nutinka dėl genetiškai perduodamos SCID ligos, dėl kurios imuninė sistema nesugeba kovoti su jokiu patogenu. Įsivaizduokite, kad esate alergiškas viskam – saulės šviesai, oro užterštumui, žemei ir augalams, jūros vandeniui. Vienintelis būdas išlikti gyvam – nekelti kojos laukan, neišeiti iš namų, kurie tampa savotišku plastiko burbulu, saugančiu nuo išorinio pasaulio pavojų, bet tuo pačiu ir įkalinančiu. Tokia yra aštuoniolikmetės Medelinos kasdienybė, kurią ji leidžia neperžengdama savo namų sienų ir prižiūrima budrios mamos akies. Tačiau naujas kaimynas – simpatiškas vaikinukas Olis šią egzistenciją gali paversti gyvenimu. Apie tai ir pasakoja ši Nicolos Moon bestselerio „Viskas, viskas“ ekranizacija.