Kadaise vienas kino teatras vykdė „Rožinio pirmadienio“ akciją ir bilietams taikė nuolaidą – na, kad po savaitgalio pirmadieniai neatrodytų tokie pilki ir nykūs. Tačiau kol vyksta „Kino pavasaris“ net ir pirmadieniai kino ekranuose žydi visomis įmanomomis spalvomis. Tad koks buvo tas pirmadienis? Tapybiškas, geltonos spalvos užlietas kaip „Laukinė kriaušė“? Stilingas juodai baltas kaip „Vasara“? Ryškiom spalvom viliojantis kaip „Angelas“? Stebuklingas kaip „Diamantino“ ar net ir po seanso nepaleidžiantis kaip „Vagiliautojai“ ar „Kafarnaumas“?

Taigi, trumpam žvilgtelkim į pirmadieninę „Kino pavasario“ paletę. Šįkart pasirinkom pristatyti kontrastingus filmus – ir tuos, kurie mums labai patiko, ir tuos, kurie visai nesužavėjo.

Viktė:

„Vagiliautojai“ (jap. „Manbiki kazoku“) – 8/10

Turbūt jau dabar drąsiai galima šį filmą vadinti šiemetinio „Kino pavasario“ hitu, mušančiu žiūrimumo rekordus – nors festivalis dar net neįpusėjo, jau dabar buvo skelbti bent du papildomi seansai, neskaitant to, kad šis Auksinės palmės šakelės laureatas kasdien sukasi bent keliose kino salėse. Tai jautri ir nemažai minčių apmąstymams paliekanti Hirokazu Kore-edos drama, pasakojanti apie vargingai besiverčiančią šeimą, be kita ko, užsiimančią vagiliavimu iš parduotuvių. Vieną vakarą po eilinio „prasisukimo“ kartu su sūnumi Šota grįždamas namo Osamu kaimyninio mano balkone randa paliktą mažą mergaitę. Panašu, kad mažyle niekas nepasirūpins, o naktis bus šalta, tad Osamu nusprendžia mergaitę pasiimti, o ryte grąžinti. Tačiau taip jau nutinka, kad mažylė namo negrįžta ir Osamu šeimoje pasilieka ilgam. Filmas kelia ne tik H. Kore-edos pamėgtą klausimą apie tai, kas yra šeima ir ar biologiniai ryšiai yra šeimos esmė, bet ir šalutinį – apie nusikaltimo sampratą. Nors juostos centre atsiduria visiškos „vargo pelės“, o siužetas nėra visai lengvas, (beveik) ramiai tekanti kasdienybė pateikiama skaidriai ir neslegiančiai – didžioji filmo jėga koncentruojasi jo pabaigoje.

„Mano kambaryje“ (angl. „In My Room“) – 2/10

Filmas prasideda kaip gana nemažai žadanti komedija – Arminas yra nevykėlis žurnalistas, nesugebantis net įjungti kameros. Romantiškas pasimatymas irgi tampa visišku fiasko. Kitą rytą jis važiuoja pas tėvus, aplankyti merdinčios močiutės. O dar kitą rytą pabudęs Arminas supranta, kad pasaulyje liko vienui vienas – išnyko absoliučiai visi žmonės. Tad nieko nevaržomas jis patraukia į gamtą, statosi pašiūres, užsiima žemdirbyste. Ir visa šita kankynė iš jūsų gyvenimo atims dvi valandas – nebent tikrai norite stebėti, kaip vienas likęs pagrindinis personažas kapsto žemę, renčia kaži kokias medines konstrukcijas ar vaikšto po vėjo siūruojamus aukštų žolių prižėlusius laukus. Prasidėjęs kaip galbūt komedija, užkabinantis šiek tiek dramos apie šeimos santykius, filmas išskysta į kaži kokią nevykusią apokalipsę, kuri rimtai grasina žiūrovus nukankinti nuoboduliu.

Titas:

„Kafarnaumas“ (angl. „Capernaum“) – 8/10

Filmas pasakoja istoriją apie gyvenimą aplinkoje, kurioje skurdas ir neteisybė iškreipia žmonių santykius iki tokio lygio, kai net artimiausi žmonės tampa tik įrankiais išgyventi dar vieną dieną ir patenkinti savo žemiausius poreikius. Šis purvas visa savo jėga užgula pagrindinio veikėjo – dvylikamečio Zaino pečius, kuris nors ir paveiktas aplinkos, išlaiko vaikiško idealizmo likučius.

Siužetas apima gyvenimo kelionę nuo taško A iki taško B, kurioje nėra svarbiausia, kas laukia šios kelionės pabaigoje, nes beveik visada tai yra tragiška. Svarbiausia tai, kas šios kelionės metu patiriama ir suprantama. Žiūrovai neabejotinai išvys ir išgyvens nepagražintos ir išgrynintos realybės paveikslą (nors ir šiek tiek praskiestą pabaigoje), o svarbiausius šio paveikslo potėpius padaro įsimintinas jaunojo aktoriaus pasirodymas.