„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 23 d.

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 23 d.

Šias dvi savaites, kol tęsiasi „Kino pavasaris“, klausimas „Ką veiksi savaitgalį?“ arba „Ką veiksi vakare?“ skamba mažų mažiausiai kvailai. Kaip tai ką? Kaip tai ką galima veikti, kai rodoma tiek filmų. Tik spėk suktis ir lakstyti iš vieno į kitą, ir nesvarbu, kad visas mitybos racionas kurį laiką tebus sušiai. Skrandis jau kaip nors pakentės, kai viso pasaulio filmais maitinamos akys ir siela. Juolab, kad kai kuriuos filmus pamatyti tai yra vienintelė galimybė.

Tad ką „Kino pavasaris“ rodė šeštadienį? Kūniško artumo paieškas ir stebuklingą futbolą su milžiniškais šuniukais, ir dar šiek tiek itin tamsių Bažnyčios paslapčių – bent jau šiuos filmus nusprendėme trumpai pristatyti.

Benas:

„Diamantino“ – 7/10

Tikrai vienas originaliausių mano matytų filmų. Siužetas pasakoja apie populiariausią ir geriausią pasaulyje futbolo žaidėją Diamantino, labai aiškią Cristiano Ronaldo parodiją, kuris dėl vaikiško naivumo ir geros širdies priima pas save gyventi pabėgėlę, kuri iš tikrųjų yra slapta agentė, siųsta surinkti įkalčių dėl įtariamo Diamantino pinigų plovimo. Bet iš tikrųjų pinigus plauna jo niekšiškos sesės dvynės, kurios parduoda Diamantino piktai ir greičiausiai išprotėjusiai mokslininkei, kad ji padarytų pilną komandą šio žaidėjo klonų – tam, kad Portugalija laimėtų futbolo čempionatą, pakiltų nacionalizmas, ir būtų galima palikti Europos Sąjungą ir pastatyti sieną aplink šalį. Tuo tarpu Diamantino žaisdamas futbolą mato save bėgantį per rožinius debesis ir žaidžiantį su autobuso dydžio pekinais. Ir viskas, ką čia paminėjau, yra tik ledkalnio viršūnė to, kas įvyksta filme. Vienintelis dalykas, kas šiek tiek nepatiko, tai kad pozicionuodamas save kaip siurrealistinį filmą, kūrinys pateikia gan mažokai siurrealizmo. Bet jeigu norite pamatyti neregėtus klodus originalumo ir „Brexito“ kritiką per siurrealizmą – pasižiūrėkite „Diamantino“.

Viktė:

„Neliesk manęs“ (angl. „Touch Me Not“) – 6/10

Keistas, netradicinis, trikdantis, kartais gal net ir nepatogus. „Neliesk manęs“ kalba apie kūniško artumo ilgesį – desperatiškai trokštamo, tačiau tuo pačiu metu ir prisibijomo. Tokiu būdu neišvengiamai tenka kalbėti ir apie seksualumą bei aseksualumą. Ir filmas, kalbantis apie intymumo paieškas, tai daro stebėtinai betarpiškai ir intymiai, trindamas ribas tarp dokumentikos, dokudramos ir vaidybos. Kartais režisierė kamerą trumpam atgręžia į save ir pasirodo kadre užduodama klausimus, taip pririšdama savo personažus prie realybės. Ar galima sakyti, kad filme pasirodantys žmonės vaidina patys save? Ko gero – taip, tačiau čia jau žiūrovams lieka nuspręsti, kas ir kiek čia suvaidinta, o kas tikra. Personažai dalijasi savo patirtimis, kalba apie seksą ir seksualumą ir po truputį jaukinasi fizinį kontaktą. Tikrai netradicinis filmas, nustebinantis net ir visko mačiusius festivalių „ryklius“.

„Kleras“ (lenk. „Kler“) – 7/10

Katalikų bažnyčią purtantys skandalai – anokia naujiena. Tiesą sakant, gal net ne skandalai, bet tik dabar į paviršių iškylančios piktvotės, tvinkusios ilgus šimtmečius ir kruopščiai dangstytos sutanų klostėmis. Pedofilija, korupcija, pinigų plovimas, galios žaidimai – tai tik „žiedeliai“. Apie tai ir kalba šis Wojchiecho Smarzowskio filmas (kurio pavadinimo apsimiegoję vertėjai kažkaip nesugebėjo išversti – tiek lenkiškai, tiek angliškai šio filmo pavadinimas yra „Dvasininkai“). Juostos centre atsiduria trys lenkų kunigai – Lisovskis svajoja apie tarnybą Vatikane, bet kelias į šį žemišką rojų yra grįstas korupcija ir dažnais bei gausiais „patepimais“, Trybusas gyvena pasiduodamas žmogiškiems gyvenimo malonumams, o taurelės taip pat nevengiančio Kukulos elgesys greitai sukelia tokią audrą, kad teks įdėti daug pastangų, norint pašalinti šią dėmę nuo Bažnyčios sutanos. Prisiminimų intarpais iš dalies paaiškinamas filmo personažų elgesys ir apskritai – tokio elgesio tęstinumas šioje institucijoje. Tuo pačiu nuo kunigų nutraukiama šventeiviška kaukė – parodoma, kad jie yra tokie patys žmonės, klystantys ir einantys gyvenimo šunkeliais kaip ir visi kiti – o gal net ir daugiau. O per Lisovskio personažo liniją atskleidžiama katalikų Bažnyčios įtaka ir manipuliacijos primena ir patvirtina Mario Puzo romane „Šeima“ išdėstytą mintį, kad pirmosios mafijos užuomazgos radosi ne kur nors kitur, o būtent dvasininkijos tarpe.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles