Kanuose prasidėjo 75-asis tarptautinis kino festivalis. Jei apimtimi ir galbūt ne didžiausias, tai – neabejotinai pats prestižiškiausias iš visų kino festivalių pasaulyje. Galima sakyti – pirmą kartą visu pajėgumu po dvejų metų pertraukos, nes 2020 m. festivalis neįvyko (antrą kartą istorijoje) dėl COVID-19 pandemijos, o pernai vyko, tačiau vis dar pandeminėmis sąlygomis.

Jei pernykščiu festivaliu mėgautis trukdė griežti sanitariniai apribojimai, šiemetinį temdo Rusijos karas Ukrainoje. Tačiau neabejotinai aišku viena: pasaulis – ir Kanų kino festivalis – be išlygų palaiko Ukrainą ir js žmones bei smerkia agresorės veiksmus. Tą patvirtina ne tik oficialūs festivalio rengėjų pareiškimai, bet ir kelias minutes turkusios ovacijos atsistojus, kuriomis buvo pasveikintas per fetsivalio atidarymo ceremoniją nuotoliniu būdu prisijungęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

Pasipriešinimas fašizmui, humanizmas ir kinas – kaip itin stipri priemonė – galinti pasauliui perduoti šias žinutes – tokios pagrindinės mintys nuskambėjo per atidarymo ceremoniją ir, panašu, uždavė toną visam festivaliui. Nes po itin jautrios ir užvedančios šiemetinės žiuri pirmininko prancūzų aktoriaus Vincento Lindono kalbos labia sunku būtų įsivaizduoti, kad festivalio apdovanojimai galėtų atitekti šio kriterijaus neatitinkantiems filmams. Bet… gal nebus iš ko rinktis?

O gal ir bus. Trumpai apžvelgiame per pirmąsias festivalio dienas pamatytus filmus.

Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, OC – nekonkursinė programa, SS – specialus seansas.

Gegužės 17 d., antradienis:

„Nufilmuota!“ (pranc. „Coupez!“) (OC) – Kanų festivalis vis tik jaučia savotišką silpnybę zombiams ir, neabejotinai – filmams apie filmus. O jei sudėtume šiuos du komponentus į vieną, gautume… naująjį Michelio Hazanavičiaus filmą, kuriam prieš pat festivalį teko keisti pavadinimą. Tai gerokai nurauta komedija apie režisierių, filmuojantį B kategorijos zombių filmą. Atrodo per daug banalu ir per daug paprasta to sulaukti iš M. Hazanavičiaus? Neskubėkite – čia tik filmo pradžia, paskui režisierius pamėtėja filmo filme ar net filmo filme filme lygmenį ir va čia atsiskleidžia Kanuose taip mėgstama meilė kinui. Įdomu dar ir tai, kad Hazanavičius šiame filme įdarbina visą savo šeimą, o Romainas Duris tarsi įkūnija paties režisieriaus alter ego. Tiesa, faktas, kad tai yra ne originalus kūrinys, o japonų filmo „Neišjunkit kameros!“ (jap. „Kamera o tomaru na!“) papildomų pliusų neprideda, bet įjungus atitinkamą nusiteikimą ir per daug rimtai nevertinant „Nufilmuota!“ yra visai smagi pramoga. (6/10)

Gegužės 18 d., trečiadienis:

„Čaikovskio žmona“ (rus. „Zhena Chaikovskogo“) (CO) – rusų režisierius Kirilas Serebrenikovas yra tas, kuriam padaryta išimtis, dėl priešinimosi diktatoriškam režimui – jis dar 2014 m. pasmerkė Rusijos įvykdytą Ukrainai priklausančio Krymo aneksiją, yra viešai pasisakęs Rusijos LGBT+ bendruomenės naudai – tad kai 2017 m. jis buvo sulaikytas nepateikiant jokių kaltinimų, tiek Rusijos, tiek viso pasaulio kino ir apskritai kultūros visuomenė iniciavo ne vieną viešą režisieriaus palaikymo akciją. Dėl taikyto arešto K. Serebrenikovas iki šiol negalėjo atvykti į Kanus, nors čia buvo pristatyti du jo filmai: 2018 m. nostalgiška „Vasara“ (rus. „Leto“), pasakojanti apie muzikantus Maiką Naumenko ir Viktorą Cojų ir 2021 m. delirinis „Petrovo gripas“ (rus. „Petrovy v grippe“). Šiemet Kanuose rodoma kostiuminė biografinė drama nukelia į XIX a. ir pasakoja apie rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio visiškai nevykusią santuoką, tapusią ne tik nesusipratimu, bet ir savotiškais spąstais. Ar ne ironiška – režisierius, kuriam šiuo metu taikoma namų arešto kardomoji priemonė Kanuose pats pristato filmą, kuriame kalbama apie tai, ko Rusijoje oficialiai nėra ir negali būti – homoseksualius žmones – ir, dar daugiau meta šitokios „negarbės“ šešėlį ant kone ikoniškos rusų asmenybės? Pats filmas tamsus ir slogus, bet pakankamai neblogai perteikiantis Čaikovskių poros dramą, gal tik nereikalingo triukšmo ir šiaip foninio erzelio daugiau nei norėtųsi. Ir jei ką – tai filmas ne apie Čaikovskį, o apie jo žmoną Antoniną. Auksinė palmės šakelė? Vargu, net jei atmesime tam visiškai netinkantį kontekstą. (5/10)

„Aštuntas kalnas“ (it. „Le otto montagne“) (CO) – belgų režisierius Felixas van Groeningenas jau yra pakankamai neblogai žinomas: jo režisuota drama „Lūžęs gyvenimo ratas“ (angl. „The Broken Circle Breakdown“) įvertintas Oskaro nominacija, filmai „Belgika“ (angl. „Belgica“, 2016 m.) ir „Gražus sūnus“ (angl. „My Beautiful Boy“, 2018 m.) taip pat turėtų būti girdėti Lietuvos žiūrovams. Šįkart prie jo prisijungia Charlotte Vandersmeersch ir jiedu žiūrovams pasiūlo pasakojimą apie visa gyvenimą trunkančią dviejų berniukų – o vėliau dviejų vyrų draugystę. Pietro yra berniukas iš miesto, o Bruno – paskutinis ištuštėjusio kalnų kaimelio vaikas. Filmas lepina įspūdingomis kalnų panoramomis, bet lėtas veiksmas plėtojasi taip nubodžiai, kad tas kalnų grožis nelabai tepadeda. Juolab, kad norom nenorom vis aplanko déjà vu su Ango Lee „Kuprotu kalnu“. Auksinė palmės šakelė? Šiame filme nėra nieko, už ką ją būtų galima skirti. (4/10)

Gegužės 19 d., ketvirtadienis

„Dėl taikos“ (angl. „For the Sake of Peace“) (SS) – šiemet Kanuose per atidarymo ceremoniją prizu už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotas amerikiečių aktorius, režisierius, prodiuseris Forestas Whitakeris. Tačiau neliko užmiršta ir jo humanitarinė veikla – F. Whitakeris yra UNESCO geros valios ambasadorius taikai ir nevyriausybinės organizacijos „Whitakerio taikos ir vystymosi iniciatyva“ (WPDI) įkūrėjas. Būtent šis organizacija prodiusavo dokumentinio filmo apie humanitarinę situaciją ir pastangas atkurti taiką jauniausioje pasaulio valstybėje – Pietų Sudane. Kidepo slėnio konfflikto draskomos šalies situacija pateikiama iš futbolo teisėjo Gatjango ir taikos mediatorės Nandege perspektyvų. Gatjangas taikai pasiekti pasitelkia sportą, Nandege eina diplomatiniu keliu. Pakankamai informatyvu, ypač besidomintiems – žmogaus teisių tematika. (6/10)

„Harka“ (CR) – debiutinis egiptiečių kilmės amerikiečių režisieriaus Lofty Nathano ilgametražis filmas, pasakoja apie jauno tunisiečio Ali vargus. Vaikinas pardavinėja kontrabandinius degalus, kasdien moka „duoklę“ korumpuotiems policininkams ir audžia svajones emigruoti į Europą. Tačiau mirus tėvui, o vyresniajam broliui išvykus dirbti į kitą miestą Ali turi pasirūpinti jaunesnėmis seserimis, nes antstoliai už tėvo skolas grasina juos iškeldinti į gatvę – Ali reikalingi greiti pinigai ir jis ryžtasi rizikuoti. Filmas iš esmės yra priklauso serijai „pažemintieji ir nuskriaustieji“, tiek kad tie nuskriaustieji vis tik patys labai smarkiai atsakingi už savo problemas – kitaip tariant, filmas rodo, kaip sunkioje situacijoje elgtis nereikėtų. Ar, jei tikriau – kaip nesielgtų statistinis europietis. Bet čia rodoma Šiaurės Afrika, tad kultūriniai skirtumai, žinoma, irgi daro savo. Ta nepaisant to, kad pagrindinio personažo veiksmai sunkiai pateisinami, pats filmas pakankamai neblogai išplėtotas ir Ali istorija vis tik sudomina. (7/10)

„Y-a“ (lenk. „Eo“) (CO) – kadaise žiūrovų širdis graudino ir prie vegetarizmo ar veganizmo pasukti privertė kalbantis paršelis, o dabar jūsų dėmesio prašo asiliukas. Gerai, asiliukas irgi kadaise jau buvo gavęs pakankamai ekrano dėmesio, kad ir 1966 m. Roberto Bressono filme „Štai toks gyvenimas, Baltazarai“ (pranc. „Au hazar, Balthazar“), bet juk dėmesio gyvūnų teisės – tai dar viena jautri ir aktuali tema, nusipelnanti dėmesio netgi karo kontekste. Tad lenkų režisierius Jerzy‘is Skolimowskis žiūrovus kviečia pasekti asiliuko Y-a odisėją. Pradėjusį kaip cirko asilą, Y-a gyvenimo aplinkybės vėto ir mėto šen bei ten, arba, kaip sakoma, nuo vilko ant meškos. Tai jautrus pasakojimas, kuriame netrūksta ir poetiškų vaizdų, ir numanomo (tiesiogiai neparodomo, tik leidžiamo nedviprasmiškai suvokti) žiaurumo. Filme puikiai naudojama kamera, raudona spalva, muzika – taip leidžiant žiūrovams pasinerti į kone psichodelinę jauseną. Vis tik galima pakritikuoti už tai, kad sunkoka susitaikyti su mintimi, kad filmo pagrindinis personažas bus asilas ir visas veiksmas suksis tik apie jį (ir ne, skirtingai nuo paršelio, jis nekalba). Kaip ir tai, kad gal kiek hiperbolizuotai gyvūnui perkeliamos žmogiškos emocijos. Kita vertus – dėl siekio atkreipti dėmesį į gyvūnų teises, tai visai pateisinama. Auksinė palmė šakelė? Gal ir nebūtinai, bet per daug nenustebintų. (8/10)

Gegužės 20 d., penktadienis

„Armagedono laikas“ (angl. „Armageddon Time“) (CO) – amerikiečių režisieriaus Jameso Gray‘aus giliai autobiografinis filmas, kurio centre atsiduria dvylikmetis berniukas Polas, jo santykiai su šeima, ypatingas ryšys su seneliu, draugystė su juodaodžiu berniuku iš kitos socialinės klasės bei septintojo dešimtmečio JAV realijos. Vis tik taip ir lieka neaiškūs du dalykai: kas pastūmėja Polą elgtis taip, kaip jis elgiasi ir kuri vis tik iš filme rodomų temų yra svarbiausia. Žinoma, gyvenime viskas paprastai eina vienu metu, bet, pavyzdžiui, pagal kino pasaulio taisykles Anthony Hopkinsas yra pernelyg didelio kalibro žvaigždė, kad santykio su jo vaidinamu Polo seneliu linija liktų kažkur antrame plane (kas iš esmės ir atsitinka). Auksinė palmės šakelė? Na, negalima sakyti, kad „Armagedono laikas“ tam neturi visiškai jokio potencialo, bet, reikia manyti, konkursinėje programoje dar yra vertesnių filmų už šį. (6/10)

„Medžioklė“ (kor. „Heon-teu“) (OC) – žinote, kas būna, kai režisieriui į vieną filmą norisi sudėti mažiausiai penkias tonas veiksmo, sprogimų, avarijų, susišaudymų? Rezultatą galėtų iliustruoti ši Jung-Jae Lee juosta. Režisieriui tai debiutinis darbas, tad viskas suprantama ir užmojai iš tiesų labai dideli ir ambicingi. Bet veiksmo scenos yra gerokai per ilgos, o apie aštuntajame dešimtmetyje Pietų Korėjoje infiltruotą Šiaurės Korėjos agentą pasakojanti istorija taip suraizgyta ir perpildyta personažų ir jų intrigų, kad gana greitai viskas susimaišo į vieną didelę sunkiai susekamą košę. (3/10)

„Vaikinas iš rojaus“ (arab. „Walad min Al Janna“) (CO) – režisieriaus Tariko Saleho dramoje susipina religija, politika, galios ir valdžios žaidimai, o viso to centre atsiduria jaunas vaikinas Adamas iš provincijos išvykęs studijuoti prestižiniame Egipto Al-Azhar universitete, kuris yra viso pasaulio musulmonų sunitų valdžios centras. Ilgainiui pats nenujausdamas Adamas įsitraukia į labai rimtus galios žaidimus, kurie, kuo toliau, tuo labiau darosi vis pavojingesni. Gražių vaizdų pateikiantis filmas neria ten, kur dauguma vakariečių niekada nepateks, kelis kartus visai neblogai sukuria įtampos momentų, tačiau pati fabula yra gana paprasta, o perdėtai, kone iki naivumo ir fanatizmo sureikšminti dorovės klausimai dažniau priverčia šyptelti – na bet čia jau kultūriniai skirtumai. Auksinė palmės šakelė? Filmui, kuriame per dvi valandas pasirodo tik dvi moterys? Baikit, nemanau. Bet koks nors mažesnis prizas būtų visai tikėtinas. (5/10)

„Brolis ir sesuo“ (pranc. „Fère et soeur“) (CO) – kas būtų jei į vieną sudėtume tokius aktorius kaip Oskaro laureatė Marion Cotillard, Cezario nominantą Melvilį Poupaud, Cezario nominantę Goldshifteh Farahani Cezario laureatą režisierių Arnaud Desplechiną ir brolio bei sesers disfunkcinių santykių temą? Ogi visišką šnipštą. Kad ir kokie talentingi aktoriai bebūtų, jie čia nuolat perspaudžia ir persistengia – emocijos nenatūralios, reakcijos – neadekvačios ir hiperbolizuotos (na ar tikrai dažnai aprėkiate vaistininką, kai jis jums pasako, kokiomis dozėmis reikia vartoti vieną ar kitą vaistą?). Pati filmo tema – įdomi ir pakankamai mažai eksploatuota, tačiau lieka neatskleista ir dorai nepaaiškinta. Jei filmo pradžioje sužinome, kad tarp Alisos ir Luiso jau daugelį metų tvyro neapykanta, tai maždaug tiek pat žinome ir filmui pasibaigus – nei dėl ko, nei kaip, nei už ką. Lyg ir bandoma užsiminti apie tai, „ką Luisas padarė“, bet ką konkrečiai – žiūrovai paliekami spėlioti. Maža to, – užuot gryninęs pagrindinę temą ir bandęs pateikti atsakymus į pagrindinį klausimą, A. Desplechinas nuklysta į šalutines, visai nereikalingas temas ir personažus. Auksinė palmės šakelė? Filmui, kuris pirmasis šiemet Kanuose buvo gana smarkiai „nubaubtas“? Reikia tikėtis, kad ne. (2/10)

 

Pagal leidinio „Screen“ pateikiamą kritikų balų vidurkį (vertinama keturbalėje sistemoje) kol kas pirmauja „Armagedono laikas“ su 2,8, nuo jo vos per milimetrą atsilieka „Y-a“, surinkęs 2,7 balo vidurkį. Didžiausi autsaideriai kritikų nuomone yra „Aštuntas kalnas“ bei „Brolis ir sesuo“, abu įvertinti 2,1 vidurkiu.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles