Prieš keletą dienų į Lietuvos kino ekranus atkeliavo naujausias nacionalinis produktas – Tado Vidmanto režisuota juodoji komedija „Gautas iškvietimas“. Iš karto premjerinę dieną „Delfyje“ pasirodė straipsnis apie tai, kaip režisierius gaudys ir baus žmones, kurie bandys vogti filmą arba, kitaip tariant, piratauti ir skleisti filmo kopijas internete nemokamai.

Po šiuo straipsniu pasipylė daug neigiamų ir vagystėms pritariančių komentatorių pasisakymų, kurie ne tik pritaria piratavimui, bet dar tuo ir didžiuojasi. Žinoma, šie žmonės, jeigu juos galima pavadinti žmonėmis, visiškai nesupranta, kaip atrodo kino mechanizmas iš vidaus, ir tuo labiau nesuvokia, jog piratavimas tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva yra skaudus ne tik mūsų nacionalinių filmų kūrėjams, tačiau ir vietiniams platintojams, kurie praranda krūvas pinigų dėl vis dar pas žmones nusistovėjusio sovietinio mentaliteto palikimo. Tačiau labiausiai dėl to kenčia kino entuziastai ir žmonės, kurie myli kiną, kurie nori pamatyti geriausius pasaulio filmus mūsų šalies kino ekranuose.

Oskarinių ir festivalinių filmų vagystės

Kiekvienais metais gruodžio – sausio mėnesiais į interneto platybes atkeliauja labai daug Oskarams ir kitiems svarbiems apdovanojimams nominuotų juostų, kurias, kaip įprasta Amerikoje, pavagia hakeriai. Šios kopijos, arba kitaip tariant „DVDScreeneriai“, yra pritaikyti Kino Akademijai, kino kritikams ir svarbiems kinui atstovaujantiems žmonėms, kurie metų gale dar kartą turi galimybę pasižiūrėti filmą ir atiduoti savo balsą tarkim už geriausią aktorių, filmą ar scenarijų. Panašiai būna ir su festivaliniais filmais. Tačiau, kaip jau minima, šios kopijos priklauso žmonėms, besisukantiems kino industrijoje, o ne eiliniams žiūrovams.

Šių metų pradžioje į interneto platybes atkeliavo tokių Oskarinių filmų kaip „Hju Glaso legenda“ (angl. „The Revenant“), „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. „The Hateful Eight“), „Ponas Trumbo“ (angl. „Trumbo“), „Didžioji skola“ (angl. „The Big Short“) ir kitų kopijos. Visi filmai, išskyrus „Hju Glaso legendą“, pasaulyje pasirodė labai silpnai. Atsižvelgus į gautus duomenis iš kelių didžiausių torentų resursų, būtent apdovanojimams skirti filmai buvo dažniausiai vagiami. Tačiau pasaulis tai pasaulis, ir prie jo galime negrįžti, kol neišsprendėme problemų savo kieme.

Mūsų šalyje Oskarinius filmus taip pat labai daug žmonių pasižiūrėjo internete, o ne kine. Tą įrodo ir atsisiuntimų skaičius tokiuose svetainėse kaip „Linkomanija“ ar „Torrent.lt“. Abejingas požiūris į kino teatrų repertuarus, kuriuose buvo galima pamatyti Oskaro nominantus ir netgi laureatus, privedė prie to, jog šie filmai dingdavo vos po savaitės rodymo. Nes kam laikyti filmą, į kurį ateina keli žiūrovai. Geriau į jų vietą įgrūsti kokią buką amerikietišką komediją apie antrą galą.

Toks abejingumas geru kinu priveda prie dviejų problemų. Viena iš jų – platintojas. Mažas žiūrovų susidomėjimas ir mažos pajamos leidžia platintojui apsvarstyti galimybę kitais metais atsisakyti nekomercinių ir apdovanojimams skirtų filmų atvežimą į Lietuvą. Puikiai suprantama, kai filmai užsidirba vos 2 tūkstančius eurų visoje Lietuvoje, o jų reklamai išleidžiami 2-5 tūkstančiai eurų. Niekas nenori būti minuse. Kita bėda iškyla būtent dėl to. Visgi, neatvežus į mūsų kino rinką svarbiausių metų filmų labiausiai nukenčia gero kino žiūrovas. Jis tada neturi galimybės pamatyti savo išsvajoto filmo, kuris galėjo atsidurti kino teatrų repertuare. Ir tas galiausiai gali priversti jį imtis radikalių priemonių – piratavimo. Gaunasi toks užburtas ratas, kurį panaikinti gali solidarumas su kino teatrais, platintojais ir pačiais žiūrovais. Visgi smagu, kai tokios mažos šalies kaip Lietuva kine yra rodomi Oskarams nominuoti ir juos pelnę darbai.

Kitokio kino ignoravimas

Puikiai suprantama, kad kino ekranuose visu metus dominuoja Holivudiniai blokbasteriai ir filmai, kino studijoms kainavę šimtus milijonų dolerių, tačiau ne visi žmonės žiūri tokius filmus – kai kuriems reikia europinių filmų, kai kuriems azijietiškų, tretiems – Pietų Amerikos. Tačiau tokiems filmams išgyventi mūsų šalies kino ekranuose nėra lemta. Yra vos kelios išimtys, kai nekomerciniai ir neholivudiniai projektai mūsų žemėje susilaukė sėkmės.

Vienais iš įsimintiniausių kino projektų buvo filmai „Kaliniai“ (angl. „Prisoners“) ir „Reidas 2“ (angl. „Raid 2“). Šie filmai užsidirbo itin mažai, ypač „Reidas 2“, kuris buvo rodomas net po šešis seansus per dieną Vilniuje. Galiausiai, filmas per premjerinį savaitgalį užsidirbo vos 4 tūkstančius litų. Tačiau kai šie minėti filmai pasirodė internete ir juos pasižiūrėjo dalis piratų, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Visur internete tik ir buvo galima pamatyti šių filmų rekomendacijas, kokie jie geri, kad verti dėmesio ir sugaišto laiko. Argi ne pikta? Platintojams jų atvežimas kainavo tikrai nemažai, o galiausiai patirtas finansinis nuostolis, kuris ateityje pasireikš, kai reikės atvežti panašaus pobūdžio filmus į mūsų kino rinką.

Lietuviški filmai ir jų vagystės

Dažnai galima išgirsti ar pamatyti kur nors kokį nors komentarą apie tai, kad lietuviai nemoka kurti filmų, kad režisieriai kuria sau, kad kažkas ten plauna pinigus ir panašiai. Ir tai iš dalies tiesa. Tačiau ar mes kada nors susimąstome kodėl taip būna?

Sukurti filmą Lietuvoje nėra taip pigu, o pasamdyti gerus aktorius, scenaristus ir kitus savo srities profesionalus irgi kainuoja. Niekas nenori rizikuoti ir kišti didelius pinigus, kad pamatytų neigiamą finansinį rezultatą. Būna tos išimtys kaip „Redirected“, „Tarp mūsų berniukų“ ar „Nepatyręs“. Tačiau tai yra komedinių žanrų atstovai. Ar mes norime, kad mus visą laiką maitintų vien komedijomis? Ar mes nenorime, kad būtų sukurti geri ir taip mėgstami Lietuvoje veiksmo ar siaubo žanro filmai? Norime, tačiau kad tai įvyktų, iš pradžių turime išsivalyti savo kiemą nuo antrarūšių kino projektų. O kai klesti piratavimas, tol ir bus kuriami mažabiudžetiniai filmai. Kai neliks skurdžiai atrodančių filmų, o žmonės rinksis tik kokybiškai sukurtus darbus, tada ir mūsų rinka klestės, mes galėsime didžiuotis savo filmais ir juos rodyti užsieniui nepatiriant jokios gėdos. Ir čia jau kalba eina ne apie festivalinius filmus kaip „Lošėjas“ ar „Sangailės vasara“, o apie komercinius projektus.

Kaip išvengti piratavimo ir tapti doru piliečiu?

Yra keli būdai, kaip galime išvengti piratavimo ir prisidėti prie geresnio Lietuvos rytojaus kine. Visai neseniai Lietuvoje atsirado puiki alternatyva, kuri gali atriboti mus nuo nelegalių filmų ir serialų peržiūrų. Žinoma kalbama apie „Netflix“, kuris siūlo ne tik naujausius filmus, serialus ir visokiausias programas, tačiau ir duoda galimybę pamatyti senesnius filmus. Taip, iškyla problema, kad nėra lietuviškų titrų ar įgarsinimo. Ne problema, nes į pagalba ateina ir mūsų šalies vieno didžiausių televizinių kanalų alternatyva.

Kitas būdas, tai žinoma apsilankymas kino teatruose. Tačiau čia jau žmonės, kurie iki ausų įklimpę piratavime ras šimtą priežasčių, kodėl jiems geriau žiūrėti filmus namie, nei kino teatruose. Pirma – kaina. Taip, kino teatrų bilietų kainos šiais laikais nėra mažos, jos svyruoja nuo 4 iki 8 eurų. Bet nepamirškime, jog yra visokiausios nuolaidos su tam tikromis kortelėmis, yra visokių akcijų, ir tuo labiau dienų, kada bilietai kainuoja per pus pigiau.

Kalbant apie kainas, tai jos nėra mažos, tačiau čia jau nėra kino teatrų atsakomybė, nes išlaikyti kino teatrą ir tuo labiau parodyti filmą, kainuoja. Visgi ir šildymas ir elektra brangsta, tai savo ruožtu, brangsta ir kino teatrų bilietų kainos. Nieko neįprasto čia neįžvelgiame. Kitas dalykas, jog kino teatrui atitenka tik pusė sumos už vieną nupirktą bilietą. Kiti pinigai eina platintojui, kuris dar turi juo dalinti į kelias dalis.

Bet dažnai net ne pačios kainos sudaro problemą, o pats žmogus, kuris nenori sėdėti pilnoje salėje žmonių, girdėti kitų kikenimą ir tuo labiau užuosti popkornų kvapą, kurie yra neatsiejamas kino teatrų komponentas. Ir ką daryti, kai norisi pamatyti norimą filmą ne kino teatre, o namuose? Išeitis paprasta – jeigu žmogus laukė kelis metus, tai kokį pusmetį iki DVD ar Blu-Ray išleidimo gali pakentėti. Ten jis gaus ir norimus titrus, ir dar įgarsinimą, jeigu to pageidauja. DVD ar Blu-Ray kaina nėra tokia didelė, tačiau, palaukus palankios akcijos, filmą galima įsigyti dar pigiau. Todėl ši alternatyva naujiems filmais kaip ir pasiteisina. Piratavimas dingsta, žmogus susimoka už produktą, pinigai keliauja platintojui.

Taip pat, yra dalis žiūrovų, kurie neeina į Holivudinius filmus iš principo, nes tai masėms skirti ir žmones bukinantys projektai. Puiku, todėl tokiems žmonės yra sukurti kino festivaliai kaip „Kino Pavasaris“ ir „Scanorama“. Nuo ryto iki vakaro meninių filmų gerbėjai gali tūnoti kino teatre ir žiūrėti savo norimus filmus.

Daugelis žmonių naudojasi taip vadinamais „Online“ resursais, kai filmus galima žiūrėti be jokių atsisiuntimų ar diskų pirkimų. Tačiau dauguma net nežino, jog jie lygiai taip pat žiūri filmus nelegaliai. Net ir sumokėdami kelis eurus už „taškus“ jie leidžia klestėti piratams, nes tie pinigai keliauja tiesiogiai į jų kišenes, o ne į tų žmonių, kurie stengėsi sukurti filmą ir mus nudžiuginti.

Dar vienas iš patikimų būdų, kuris išties yra veiksmingas tiek žmonių laikui, tiek jų piniginei yra kino profesionalų (kritikų) atsiliepimai. Lietuvoje yra vos keli žmonės, kurie rašo apie kiekvieną rodomą Lietuvoje filmą. Jų požiūris į kiną yra ganėtinai objektyvus, todėl atsirinkti, kur yra blogas filmas ir geras, šie žmonės tikrai gali. Tokiu būdu žmogus gali atsirinkti, už ką jam reikia mokėti pinigus, o už ką ne. Tai šiuo atveju kitą kartą vietoj kokios nors nesąmonės, kuri traukia tūkstančius žiūrovų į kino ekranus, bus atvežtas rimtas filmas, po kurio peržiūros nereikės spjaudytis dėl išmestų pinigų.

Taigi, yra daug būdų, kaip galima išlikti padoriu piliečiu, ir nevogti to, kas mums nepriklauso. Filmų ar kitokios intelektualinės nuosavybės vagystė yra toks pat skaudus smūgis, kaip ir kokio nors kito, žmogui vertingo daikto vagystė. Pradėkime nuo mažų dalykų kurti naujos Lietuvos ateitį. Daugiau pagarbos kitiems ir sau, o tada ir išaus nauja diena, kai bus galima didžiuotis savimi ir kinuose stebėti kokybišką nacionalinį kiną.