Šiemet Berlinalė su festivalio ir kino mylėtojais sveikinasi jubiliejinį – 75-ąjį kartą. Per tris ketvirtadalius amžiaus istoriją skaičiuojantis festivalis išgyveno evoliuciją, kol tapo toks, koks yra – kaip nesibaidoma atvirai pripažinti: socialiai jautrus ir empatiškas. Tai natūraliai apima ir politinius klausimus, kurie, anot pačių festivalio organizatorių, yra tiesiog įrašyti į Berlnalės DNR. Berlinalėje kinas matomas ir kaip galinga priemonė ištransliuoti svarbias idėjas, ir kaip gyvybinga meno forma.

Jubiliejinį festivalį Berlinalė pasitiko su nauja direktore – amerikiete kino festivalių programų sudarytoja, kino žurnaliste ir kuratore Tricia Tuttle. T. Tuttle šias pareigas perėmė iš Mariettės Rissenbeek ir Carlo Chatriano.

Per jubiliejinio festivalio atidarymo ceremoniją daug dėmesio skirta škotų aktorei Tildai Swinton –  už viso gyvenimo nuopelnus ji pagerbta Garbės auksiniu lokiu. „Tildos Swinton darbų įvairovė gniaužia kvapą. Kinui ji suteikia tiek humaniškumo, užuojautos, išminties, humoro ir stiliaus, o savo kūryba praplečia mūsų pasaulio suvokimą“ – sprendimą Garbės auksinį lokį skirti šiai aktorei argumentavo T. Tuttle.

Tiesa, dėl gerokai išsiskiriančių pozicijų Izraelio – Palestinos konflikto atžvilgiu, T. Swinton, kuri yra ne kartą viešai pasisakiusi Palestinos naudai, buvo raginama boikotuoti šią ceremoniją. Vis tik aktorė nusprendė, kad jos dalyvavimas kartu yra ir proga dar kartą pasisakyti šiuo klausimu – teisė į ypatingą platformą, į kurią nukreiptas didelis dėmesys. Todėl nenuostabu, kad jos kalba taip pat neišvengė politinių aspektų. Vis tik kalbėdama apie Berlinalę, T. Swinton šį festivalį pavadino „beribe karalyste, kurioje nėra atskirties, persekiojimo ar deportacijos politikos“.

Taigi – turbūt ne per daug įžūlu reziumuoti, kad 75-oji Berlinalė – kaip politiškai proaktyvus festivalis – prasidėjo dėsningai. Tačiau nuo kalbų, kad ir kokios politiškai angažuotos ir jautrios jos bebūtų, metas pereiti prie darbų – kviečiame susipažinti su tuo, kas sukasi Berlinalės ekranuose.

Vasario 13 d., ketvirtadienis

ATIDARYMO FILMAS

„Šviesa“ (vok. „Das Licht“) – jau gana ilgai lauktas vokiečių režisieriaus ir kompozitoriaus Tomo Tykwerio sugrįžimas po jau gerokai užsitęsusios didžiojo ekrano „tylos“. Žinant šio režisieriaus pomėgį (ir talentą) žongliruoti skirtingomis istorijomis ir iš jų supinti vientisą pasakojimą (ar skirtingas jo alternatyvas), filmo pradžia su daugybe skirtingų personažų tik iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiška: netrukus viskas stoja į vietas. Keturių asmenų Engelsų šeimos nariai kiekvienas gyvena savo atskirus gyvenimus – Milena visa galva pasinėrusi į projekto Afrikoje finansavimą, visur nuolat vėluojantis Timas vienatvę maskuoja darbu reklamos srityje ir ne itin skaisčiais laisvalaikio pomėgiais, jų vaikai – beveik suaugę dvyniai Jonas ir Fryda – nuo realybės bėga vienas į vaizdo žaidimų pasaulį, kita – į draugų, vakarėlių ir kvaišalų sūkurį. Tačiau jų gyvenimai pradeda keistis, kai namuose atsiranda nauja tvarkytoja – paslaptingoji imigrantė iš Sirijos Fara, tikinti šviesos galia. Ar dar įmanoma sulipdyti tai, kas, atrodo, jau seniai pabirę į šukes, ar Fara taps tais klijais? Nes atrodo, kad būtent ji tampa ta, su kuria – o ne su kuriuo nors šeimynykščiu – kiekvienas iš Engelsų lengviau randa ryšį. Tiesa, Farai taip pat skiriama siužetinė linija – ji taip pat turi savo priežasčių ir planų – būtent dėl to akimirką šmėkšteli įtarimas, ar tik T. Tykweris savotiškai nekopijuoja Joon Ho Bongo „Parazito“ (kor. „Gisaengchung“, 2019 m.) – tam tikro panašumo galima įžvelgti, bet vis tik pasukama kita linkme, kurioje iškyla skausminga būtinybė paleisti tai, ko jau neįmanoma sulaikyti. Įdomus filmo momentas – nors tai nėra miuziklas ar muzikinis filmas, kiekvienam iš Engelsų skirtas atskiras solo muzikinis numeris. Tai koks tas T. Tykwerio sugrįžimas? Per daug nenuviliantis, nors vargu ar „Šviesa“ pretenduoja stoti į vieną gretą su jo geriausiais darbais. (6/10)

Vasario 14 d., penktadienis

„Karštas pienas“ (angl. „Hot Milk“) (konkursinė programa) – karšta vasara idiliškame Ispanijos pajūryje. Roza su savo suaugusia dukterimi Sofija čia leidžia dienas, tačiau Rozos sveikata netikėtai pablogėja – ji nebegali vaikščioti. Nors Sofija stengiasi, nuo pat pradžių galima justi, kad jos santykiai su kandžia ir ironiška motina toli gražu nėra patys šilčiausi, o Rozos nebegalėjimas vaikščioti situaciją dar labiau komplikuoja. Šalia to, Sofija įsivelia į gana netikėtą vasaros romaną ir dabar jau laviruojant tenka dėti dar daugiau pastangų. Filmas bando referuoti į Medūzos mitą, tačiau tos nuorodos pakankamai silpnos, kad taptų kuo nors daugiau nei dekoratyvinėmis detalėmis, tad filmas galiausiai lieka dukters – motinos santykių drama. Auksinis lokys? Vargu, filmas visa kaip stokoja potencialo. (5/10)

„Kelnas 75“ (vok. „Köln 75“) (Berlinalės specialioji programa) – traukis, Bobai Dylanai, (kurio biografinis filmas „Bob Dylan: Visiškai nežinomas“ (angl. „A Complete Unknown“) taip pat rodomas Berlinalės specialiojoje programoje) – atlekia Vera Brandes! Jei aštuntasis dešimtmetis JAV ir Didžiojoje Britanijoje jau priklausė rokui, Vokietijoje dominavo džiazas. Ir net aštuoniolikos neturinti paauglė Vera Brandes – didžiausiam griežto tėvo nusivylimui – užuot koncentravusis į mokslus imasi organizuoti koncertus. Filmo varomoji jėga – ugningas Veros personažas: tai mergina – uraganas, „džiazo zuikutis“, kuriai džiazas – visas gyvenimas ir dar daugiau – dėl ko ji daro tai, kas, iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, ieško sprendimų iš beviltiškiausių situacijų – būtent jos šį biografinį filmą kartais tarsi nejučia priartina prie veiksmo trilerio, kai žiūrovai priverčiami „sirgti“ už tai, kad Verai pasisektų. Šalia sėkmingos koncertų organizatorės karjeros Verai tenka spręsti ne tokius sėkmingus santykius su tėvu, kas dar labiau paryškina šio personažo charakterį. Filme, savaime suprantama daug muzikos, taip pat gana originaliai įterpiami savotiški edukaciniai pasažai. Tad net visiškai nesidomintiems džiazu šis filmas tampa ir nebloga pramoga, ir puikiu vadovu. (7/10)

„Svajonės“ (angl. „Dreams“) (konkursinė programa) – pasakojimas apie neįmanomus (?) santykius, kurį galima interpretuoti ir iš politinės perspektyvos. Jaunas meksikietis Fernandas yra talentingas baleto šokėjas. Tikėdamasis, kad gerokai vyresnė turtinga meilužė Dženifer (akt. Jessica Chastan) jį išlaikys, jis nelegaliai atvyksta į San Franciską. Tačiau realybė yra sudėtingesnė – nors Dženifer jaučia visišką priklausomybę Fernandui, ji neturi drąsos pripažinti jų santykių. Geriausiai jos situaciją reziumuoja jos tėvas: „Man, aišku, patinka, kad tu padedi meksikiečiams, bet ne iki tiek“. Dženifer ir jos turtinga filantropų šeima reprezentuoja valdančiąją klasę, Fernandas – pageidautina „nematomus“ imigrantus, išnaudojamuosius, vargo peles (taikliai pastebi Fernando tautietis: jie toleruoja mus tol, kol dirbame „purvinus“ darbus, kurių niekas nenori dirbti, bet viskas pasikeičia, vos tik pabandome pretenduoti į „jų“ darbo vietas). Dženifer šeimą ir Fernandą taip pat galima traktuoti ir kaip JAV bei Meksiką ir pirmosios poziciją, elgesį bei netgi tam tikras ambicijas antrosios atžvilgiu. Savo ruožtu Dženifer personžas primena, kad pinigais ne viskas perkama ir kad „turtuoliai irgi verkia“. Vis tik filmas gana greitai pradeda suktis ratais ir stokoti logikos, o aukščiau įvardytos paralelės yra primityvios ir nesunkiai išlukštenamos. Auksinis lokys? Būtų labai banalu ir nepelnyta. (4/10)

Vasario 15 d., šeštadienis

„Ari“ (konkursinė programa) – jaunas darželio auklėtojas Ari akivaizdžiai „sėdi ne savo rogėse“ – tą gana greitai supranta ir pats. Žinoma, Ari sprendimas mesti darbą nepradžiugina jo tėvo ir šis be didesnių ceremonijų ištrenkia Ari iš namų. Ari pradeda kelionę savęs paties pažinties link, susitikdamas su vaikystės draugais. Tai – lėto tempo pokalbių filmas, praktiškai be ryškesnio apčiuopiamo siužeto. Dėl to stokoja ir išskirtinumo, ir pagaulumo. Žinoma, galima simpatizuoti pagrindiniam personažui, kuris dažnai rodomas itin stambiu planu, taip tarsi bandant žiūrovus kaip įmanoma dar labiau priartinti prie jo, bet vien to neužtenka. Auksinis lokys? Vargiai – filmas atrodo pernelyg paprastas ir niekuo per daug neišsiskiriantis. (4/10)

„Mikis 17“ (angl. „Mickey 17“) (Berlinalės specialioji programa) – ilgokai lauktas Joon Ho Bongo sugrįžimas, po absoliučios „Parazito“ sėkmės 2019 m. Šįkart šis Pietų Korėjos režisierius vėl dirba su Holivudo aktoriais. Pasakojimas nukelia į ateitį – pagrindinis personažas Mikis Barnsas (akt. Robert Pattinson), bėgdamas nuo galimų nemalonumų, savanoriškai sutinka imtis keisto darbo: kartu su misija jis siunčiamas į kosmosą kolonizuoti naujų planetų – tenkančios užduotys yra itin pavojingos, todėl žūties atveju… sukuriamas klonas, į kurį perkeliama visa ankstesnė atmintis. Ir štai, Mikis išgyvena jau 17-ąją „inkarnaciją“, tačiau taip jau nutinka, kad per anksti palaikomas mirusiu, tad šalia atsiranda ir 18-as Mikis. Tenka ne tik spręsti susidvejinusios tapatybės (jei taip galima pavadinti) problemas, bet ir globalesnius klausimus, susijusius su ekologija ir kolonizavimo etika – bei kolonializmo, kaip reiškinio, moralumu apskritai. Ir nors tai tikrai nėra geriausias Joon Ho Bongo filmas (o lyginant su „Parazitu“ – tuo labiau. Gal todėl režisierius sąmoningai ir ėmėsi visai kitokio projekto?), vis tik negalima sakyti, kad reginys nuviliantis, ar kad Joon Ho Bongas neišnaudoja savo talento. Tai didingas reginys, kurio koncepcija nori nenori palieka įspūdį. Joon Ho Bongas čia kelia rimtus klausimus (ekologija – šiaip jo gana mėgstama tema), tačiau labai sėkmingai įmaišo ir humoro. Pagrindiniai antagonistai – Heronimas ir Ylfa Maršalai (atitinkamai Markas Ruffalo ir Toni Collette) – gerokai šaržuoti, bet neperspaudžiant. Specialieji efektai – labai įspūdingi ir aukštos kokybės. Tad viskas tarsi įspūdinga ir taip toliau, bet galbūt Joon Ho Bongas tiesiog per daug aukštai yra iškėlęs kartelę, kad šį filmą būtų galima vertinti kaip nors kitaip, nei kaip tik kokybišką pramogą. (6/10)

„1001 kadras“ (angl. „1001 Frames“) (Panorama) – į „1001 nakties“ Šechrazados vaidmens atranką pas žinomą režisierių ateina keletas aktorių. Tačiau jos nenutuokia, kad ši atranka taps tikru emociniu išbandymu. Filmas įdomus savo forma: kaip ir „Žemiškose eilėse“ kamera nukreipta tik į vieną pusę ir beveik nejuda: matome tik aktores, su jomis kalbančio režisieriaus balsas sklinda iš už kadro. Į vieną čia susilydo kinas ir teatras, ir mokumentika. Bet svarbiausia čia – emocijos. Skirtingos aktorės viena po kitos režisieriaus provokuojamos atsiduria tokioje pačioje emocinėje situacijoje, tačiau jų reakcijos skirtingos. Gal tai ir nėra būtent toks kinas, kokį jį norėtųsi matyti bendrąja prasme – per daug statikos, per mažai intrigos, iš esmės – jokio siužeto, – bet kaip alternatyva – visai įdomi patirti. (6/10)

„Salos“ (angl. „Islands“) (Berlinalės specalioji programa) – Kanarų salos, saulė, jūra, prabangus viešbutis – Tomas (akt. Sam Riley) čia dirba teniso treneriu, o vakarais išsitaško vietiniuose naktiniuose klubuose. Dėl to rytais amžinai pramiega ir nuolat vėluoja. Įprasta jo rutina pasikeičia, kai susipažįsta su čia atostogaujančiais Ana ir Deivu, bei imasi treniruoti jų sūnų Antoną. Po šėlionių nakties Deivas dingsta ir įtarimas krenta ant Tomo bei Anos, o Tomo neapleidžia jausmas, kad Aną kažkada anksčiau jau buvo susitikęs. Gražiai nufilmuota juosta pasiūlo estetišką reginį, o siužetas nejučia susisuka į intriguojantį trilerį. Taip pat labai taikliai perteikiamos Tomo jausenos, personažų santykių atmosferos pokyčiai – tai filmas, prisimenantis klasikinę tradiciją, kai daug kas pasakoma ne žodžiais, o mirksniais, žvilgsniais, detalėmis. Ir ne, tai nėra „Laiškanešys skambina du kartus“ interpretacija, net jei tam tikru metu tokių įtarimų ir gali kilti. Vis tik pabaiga pradeda gerokai šlubuoti – filmas pameta tiek realybės, tiek savo paties logiką. (6/10)

„Atspindys mirusiame deimante“ (pranc. „Reflet dans un diamant mort“) (konkursinė programa) – taip blogai, kad net gerai? Kai Prancūzijos Žydrojoje pakrantėje esančio prabangaus viešbučio gretimame kambaryje apsigyvena paslaptinga gražuolė, septyniasdešimtetį buvusį slaptą agentą užplūsta prisiminimai apie praeities nuotykius, slaptas ir pavojingas operacijas, bei dar pavojingesnes moteris. Filmas neabejotinai parodijuoja šnipų filmus (ir ką čia slėpti – visų pirma „Bondiadą“) bei apskritai šeštojo – septintojo dešimtmečio filmų estetiką, tačiau čia jau gerokai perspausta. Supergreitas, galbūt labiau vaizdo klipams, o ne ilgametražiams filmams būdingas montažas kartojasi dažnai – per dažnai, dėl to labai gretai ima varginti. Be to, čia daug mėsos – tiesiogine prasme, tad tokios, sakykim, kūniškos rūšies tiesmukas humoras bus priimtinas toli gražu ne visiems. Auksinis lokys? Ką apskritai šitas filmas veikia konkursinėje programoje? (nors vis tik už pačią idėją negalima vertinti žemiausiu balu). (2/10)