Kaip jau skelbėme, vasario 7 d. Berlyne iškilmingai paskelbta jau 69-ojo vieno svarbiausių ir didžiausių kino festivalių – Berlinalės – pradžia. Kaip ir kiekvienais metais, Berlinalė siūlo ne tik plačią konkursinę programą, bet ir gausybę paralelinių, kur pristatomi patys šviežiausi, niekur nerodyti filmai, bet ir keletą retrospektyvinių seansų, kurie šiemet dedikuoti britų aktorei Charlotei Rampling – jai bus įteiktas garbės Auksinis lokys už viso gyvenimo nuopelnus.
Festivalis kaip festivalis – tvarkaraštis gausus ir įtemptas, rinktis tikrai yra iš ko, o į vakarinius seansus patariama vietą eilėje užsiimti bent prieš pusvalandį. Ypatingo ažiotažo sulaukė naujasis Fatiho Akino kūrinys „Auksinė pirštinė“ (vok. „Der goldene Handschuh“). Pirmąjį vakarą abi žurnalistams skirtos salės buvo sausakimšos, ta pati istorija pasikartojo ir kitą dieną į abu spaudos seansus, o iš anksto rezervuojami bilietai išgaruodavo akimirksniu. Nusprendusiems bilietus pirkti kasose irgi buvo pravartu ateiti gerokai iš anksto – nepaisant to, kad bilietai parduodami ne anksčiau kaip likus valandai iki seanso.
Gana didelio antplūdžio sulaukė ir Berlinalėje mėgstamos lenkų režisierės Agnieszkos Holland naujausias filmas „Ponas Džounsas“ (angl. „Mr. Jones“) bei Emino Alperio jusota „Pasaka apie tris seseris“ (turk. „Kiz kardeşler“). O festivalis dar tik pasiekė pusiaukelę.
Vasario 7 d.
„Portugalė“ (port. „A portugesa“) („Forumo“ programa) – itin tapybiškas ir vizualiai estetiškas filmas, kurio kiekvienas kadras savo spalvomis, kompozicijomis, simbolika primena rokoko paveikslus. Vis tik be to išorinio grožio, turtingos viduramžių / renesanso poros gyvenimas pagal Roberto Musilio apsakymą slenka lėtai ir nuobodžiai – jei jau personažai ekrane nuobodžiauja, ką jau kalbėti apie žiūrovus.
„Svetimųjų gerumas“ (angl. „The Kindness of Strangers“)(konkursinė programa) – festivalio atidarymo filmas. Režisierė Lone Sherfig į vieną sumezga šešių iš pradžių nepažįstamų žmonių istorijas. Klara su dviem vaikais, tačiau be pinigų ir apskritai be jokio plano B, nuo smurtaujančio vyro pabėga į Niujorką. Tačiau betono džiunglėse niekas jos nelaukia išskėstomis rankomis, pilvas nuolat primena apie save, o kreiptis į policiją Klara bijo, nes jos sutuoktinis būtent ten dirba. Tačiau netikėtai pagalbos ji sulaukia iš visai nepažįstamų žmonių. Galima pagirti, kad režisierei pavyko susitvarkyti su personažų gausa ir juos gana gerai atskleisti (mano favoritai – rusų restorano savininkas „Timofėjus“ (akt. Bill Nighy) ir nelaimėlis nevėkšla Džefas (akt. Caleb Landry Jones). Tačiau su logika ir gyvenimiška realybe šitas filmas gerokai prasilenkia. O pabaigoje dar laukia nemaža porcija nereikalingo cukraus. Na kam?
Vasario 8 d.
„Sistemos laužytoja“ (vok. „Systemsprenger“)(konkursinė programa) – devynmetė Beni yra nevaldomo charakterio mergaitė, nuo kurios pykčio priepuolių kenčia visi aplinkiniai. Niekas nepadeda – nei pokalbiai, nei įspėjimai, nei begalinė socialinių darbuotojų ir mokytojų kantrybė bei dėmesys, nei nuolat ieškomi sprendimai. Visi globėjai ir institucijos viena po kitos atsisako Beni ir mergaitė atsiduria lyg užburtame rate. O ji tenori vieno – gyventi su mama, kuri, deja, visai negali susitvarkyti su nevaldoma Beni. Atrodo, vienintelis žmogus, galintis bent šiek tiek „aplaužyti ragus“ Beni apsėdusiam demonui yra jos mokyklos „eskortas“ Miša. Tematika primins kitus filmus – pvz. Xaviero Dolano „Mamytę“ (angl. „Mommie“) ar Emmanuelle Bercot „Aukštai pakelta galva“ (pranc. „La tête haut“), tik čia vietoj šešiolikmečių vaikinų dėmesys koncentruojamas į devynmetę mergaitę. Juosta priverčia susimąstyti tiek apie socialinės sistemos spragas, tiek apie tokio sunkaus vaiko praeitį bei ateitį.
„Ačiū dievui“ (pranc. „Grâce à Dieu“)(konkursinė programa) – naujas François Ozono kūrinys ir šįkart režisierius ryžtasi kalbėti itin nelengva tema – po katalikų Bažnyčios sutanomis dangstoma pedofilijaTema ne nauja – apie tai jau kalbėjo Pedro Almodóvaras „Blogame auklėjime“ (isp. „Mala education“) ir netikėtai Oskaruose „iššovusi“ Tomo McCarthy „Sensacija“ (angl. „Spotlight“). F. Ozonas remiasi tikrais faktais ir pasakojimą konstruoja iš trijų personažų – Aleksandro, Fransua ir Žilio – suaugusių vyrų, vaikystėje patyrusių kunigo seksualinį priekabiavimą, perspektyvos. Nors #MeToo judėjimas neturėjo įtakos F. Ozono apsisprendimui imtis tokio žanro ir tokios temos, per spaudos konferenciją režisierius patvirtino norėjęs parodyti, kodėl asmenims, nukentėjusiems nuo seksualinių nusikaltimų, taip sunku prabilti.
„Masalas“ (angl. „Bait“) („Forumo“ programa) – įdomia maniera sukonstruotas filmas. Būtent sukonstruotas, kadangi vaizdai statiški, o visas filmas atrodo tarsi judančių nuotraukų seka. Ir ne bet kokia – tai galėtų būti pavyzdys, kaip kine pasireiškia Kulešovo efektas. Pati istorija paprasta – pasakojimas sukasi apie atšiaurų žveją Martiną, taupantį pinigus savo laivui ir jo pastangas atgaivinti ryšius su brolio šeima.
Vasario 9 d.
„Žemė po mano kojomis“ (vok. „Der Boden unter den Füssen“) (konkursinė programa) – socialinė drama su tam tikrais mistikos elementais pasakoja apie darboholikę Lolą, atiduodančią visas savo jėgas įmonės projektui, tačiau iš tikrųjų persitempiančią ir nelaimingą. Lolos sesuo Koni dėl psichinių problemų gydoma ligoninėje – Lola stengiasi skirti jai dėmesio, tačiau daugiau iš pareigos, nei nuoširdžiai. Tačiau netrukus jau pati Lola nebesupranta, ar ir jai nereikia medikų pagalbos.
„Vagiant arklius“ (norv. „Ut og stjæle hester“) (konkursinė programa) – iš dviejų skirtingų laiko plotmių sukonstruota drama žiūrovus nukelia iš pradžių į naujam tūkstantmečiui besiruošiančius 1999 m., o paskui – į 1948 m. vasarą. Pagyvenęs našlys Trondas prisimena paskutinę vasarą, kurią leido su savo tėvu ir jos įvykius, kurių dalyvius vėl netikėtai surinka praėjus penkiasdešimčiai metų. Gražūs gamtos vaizdai, įtikinamai atkurta laikmečio atmosfera, nors pati istorija ir neįmantri, o montažas šokinėjantis ir blaškantis.
„Öndög“(konkursinė programa) – anot vieno šio filmo personažo, šis žodis reiškia dinozauro kiaušinį, o pirmuosius dinozaurų griaučius amerikiečių mokslininkai rado Mongolijoje, tad mongolai yra tiesioginiai dinozaurų palikuonys… O viskas prasideda nuo to, kad plynoje stepėje randamas nužudytos moters lavonas – policijos viršininkas paskiria jauną pareigūną budėti ir saugoti nusikaltimo vietą, nors aplink 100 km spinduliu – nė gyvos dvasios. Tačiau pro šalį kupranugariu keliauja vietinė moteris… Stepių romantika, menkai pažįstama mongolų kultūra ir paprastų situacijų humoras suteikia šiai nepretenzingai juostai žavumo.
„Ponas Džounsas“ (angl. „Mr. Jones“)(konkursinė programa) – nacių padaryti nusikaltimai žmoniškumui seniai išnarstyti ir pasmerkti. Tačiau Vakarų pasaulis vis dar menkai žino apie tai, kad dar didesnio masto žmonių naikinimas vyko Sovietų sąjungoje. Apie tai naujausioje juostoje kalba lenkų režisierė Agniszka Holland. Pasitelkdama britų žurnalisto Garetho Jones‘o, vykusio į Maskvą „imti interviu iš Stalino“ biografiją, juosta pamažu atskleidžia sovietų sukelto bado Ukrainoje pasekmes ir mastą. Tema neabejotinai verta dėmesio, tačiau kameros darbas ir montažas (nežinia, kam tokie eksperimentiniai sprendimai čia buvo reikalingi) filmo kokybę numuša gana smarkiai.
Vasario 10 d.
„Dievas egzistuoja ir jos vardas yra Petrunija“ (mold. „Gospod postoi, imeto i‘e Petrunija“)(konkursinė programa) – sekant paskutinių dvejų metų Berlinalės tendencijas, tai gali būti vienas rimčiausių pretendentų į Auksinį lokį. Kaip ten bebūtų, net jei nekreipsime dėmesio į tą faktą, kad juostą režisavo moteris iš Rytų Europos (režisierė Teona Strugar Mitevska), žiūrovams siūloma visai patraukli istorija apie trisdešimtmetę bedarbę diplomuotą istorikę Petruniją, kuri, nugalėjusi visus vyrus, pirmoji iš upės ištraukė įmestą kryžių. Atrodytų – kas čia tokio, tačiau kyla didžiulis skandalas ir bendruomenės pasipiktinimas. Dėl vienos vienintelės priežasties – Petrunija yra moteris! Filmas, prismaigstytas subtilaus humoro, baksnoja į absurdiškas taisykles, papročius ir patriarchato nuostatas.
„Operatyvininkė“ (angl. „Operative“)(konkursinė programa) – Reičel puikiai moka kelias kalbas, yra drąsi ir aktyvi, todėl užverbuojama kaip Izraelio agentė ir siunčiama šnipinėti į Iraną. Nuolat keisdama išvaizdą ir tapatybę ji pati nebežino, kas tokia esanti, be to, misiją Irane neplanuota linkme pakeičia užplūdę jausmai verslininkui Farhadui. Dėl chaotiško montažo ir išblaškytos istorijos šis filmas yra visiškai neįsimenantis ir neužkabinantis.
„Auksinė pirštinė“ (vok. „Der Goldene Handschuh“)(konkursinė programa) – naujasis Fatiho Akino kūrinys pasakoja apie aštuntajame dešimtmetyje Hamburge siautėjusį serijinį žudiką Fritzą Honką. Išskirtinai tik stiprių nervų ir dar stipresnio skrandžio žiūrovams – jei iki šiol atrodė, kad pašlykštinti ekrane gali tik koks nors Larsas von Trieras ar Yorgos Lanthimosas, tai šiuo filmu F. Akinas parodė, kad ir jis neatsilieka. Ir nors kraujas liejasi daugiau nei laisvai, vis tik F. Akinui kažkaip pavyksta visą tą kruviną košę suvynioti į humorą (taip, labai labai tamsų humorą, bet visgi). Ypatingi komplimentai aktoriui Jonui Dassleriui, puikiai įkūnijusiam (tiesiogine prasme) Honką.
„Pasaka apie tris seseris“ (turk. „Kiz kardeşler“) (konkursinė programa) – lėtas pasakojimas nukelia į Turkijos kaimą ir devintąjį dešimtmetį. Tuo metu neturtingos šeimos siųsdavo savo dukras tarnauti pas jas priimančius žmones. Dvi iš trijų seserų, dėl skirtingų priežasčių grįžta namo pas tėvą ir vyresnę seserį. Lėtas temptas, kasdienybės rutina, smulkūs buitiniai konfliktai pamažu vyniojasi į pasakojimą, tačiau labai smarkiai nei nustebina, nei įsimena.