Kai vokiečių režisierius Wimas Wendersas vienoje Los Andželo meno galerijų nusipirko dvi jį sužavėjusias nuotraukas – vieną, vaizduojančią aklą moterį iš Malio, kitą – aukso kasyklos darbininkus – jis nė neįtarė, nei kad po dvidešimt penkerių metų akis į akį susitiks su jų autoriumi – vienu garsiausiu pasaulio fotografų brazilu Sebastião Salgado, nei kad kartu su jo sūnumi Juliano Ribeiro Salgado apie šią išskirtinę asmenybę sukurs dokumentinį filmą. Bendradarbiavimas pasiteisino. Filmas „Žemės druska“, pristatytas Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ (pranc. „Un certain regard“), buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu bei pelnė du specialiuosius paminėjimus, San Sebastiano ir Abu Dabio kino festivaliuose laimėjo publikos prizą, Prancūzijos kino apdovanojimuose pelnė Cezarį kaip geriausias dokumentinis filmas, šioje kategorijoje buvo nominuotas ir ispaniškam Goya bei amerikietiškam Oskaro apdovanojimams.
Filmas, trumpai nukrypdamas į asmeninio S. Salgado gyvenimo detales, koncentruojasi į svarbiausius fotografo darbus ir keliones. Paklausęs savo tėvo patarimo, S. Salgado baigė ekonomikos studijas (dėl neramumų gimtojoje Brazilijoje tą teko padaryti Paryžiuje), tačiau gana greitai suprato, kad gerai apmokamas darbas tarptautinėje korporacijoje Londone nėra tai, kas jį labiausiai traukia. Tad 1973 m., visiškai palaikomas žmonos Lélios Wanick Salgado, jis pradėjo fotografuoti, o 1977 m. išsiruošė į pirmąją kelionę po Pietų Ameriką, per kurią padarytos nuotraukos sugulė į albumą „Kitos Amerikos“ (angl. „Other Americas“). Ir tai buvo tik pradžia. Per visą savo karjerą S. Salgado aplankė daugiau kaip 100 pasaulio šalių, ne kartą pačiam teko atsidurti „karštuosiuose taškuose“, prisidėjo prie organizacijos „Gydytojai be sienų“ (pranc. „Médecins Sans Frontières“) misijų – per ne vienerius metus trukusias ekspedicijas jam iš arti teko matyti Afrikos šalių skurdą ir badą, epidemijų išsekintus žmones, karo ir sausrų nuniokotas žemes. Vertinamas kaip socialinis fotografas S. Salgado visada koncentruodavosi į žmones – jie yra S. Salgado nuotraukų esmė, už kiekvienos fotografijos paliekantys savo likimus ir savo istorijas. Galiausiai projektas „Egzodas“ ir „Egzodo vaikai“ (angl. „Migraition and Portraits“ ir „The Children: Refugees and Migrants“), kurį ruošiant teko akis į akį susidurti su karo Ruandoje ir tuometinėje Jugoslavijoje žiaurumu, fotografą palaužė dvasiškai. Prireikė šiek tiek laiko, kad S. Salgado vėl į rankas paimtų fotoaparatą – tik dabar jis kreipia objektyvą ne į žmogų – žemės druską, – o į gamtą – bet, tuo pačiu, per gamtą – į žmogų, kuris yra tos pačios gamtos dalis.
„Fotografo nuopelnas nuotraukai – tik dalis darbo. Kitą dalį tau dovanoja tas žmogus, kurį fotografuoji – tai jis pasidalija su tavimi savo istorija ir ji lieka nuotraukoje ir už nuotraukos ribų“, sako S. Salgado. Ir kaip tyčia, ši mintis ypač tinka šiam filmui. Įspūdingi, sukrečiantys, priverčiantys susimąstyti apie globalias problemas vaizdai – ne filmo kūrėjų, o S. Salgado, apie kurį pasakoja šis filmas, nuopelnas.
Didelė juostos dalis buvo filmuota paties S. Salgado fotolaboratorijoje, panaudojant dvipusį veidrodį. Bent šiek tiek susipažinusiems su W. Wenderso kūryba, tai, be abejo, turėtų priminti Auksinės palmės šakale Kanų kino festivalyje apdovanotą dramą „Paryžius, Teksasas“ (angl. „Paris, Texas“, 1984 m.) bei sceną su Nastassja Kinski ir Harry‘iu Deanu Stantonu – tačiau čia buvo naudojamas vienpusis veidrodinis stiklas. Tuo tarpu filmuojant „Žemės druską“ priešais stiklą sėdintis S. Salgado matė jam rodomas fotografijas, tačiau nematė jį filmuojančios kameros – teoriškai jam buvo žinoma, kad yra filmuojamas, tačiau jis nežinojo, kad žiūrėdamas į savo darytas nuotraukas ir jas komentuodamas, jis tuo pačiu žiūri į kamerą. Tuo pačiu kitapus stiklo prie kameros esantis W. Wendersas matė tik fotografą, bet nematė šiam rodomų nuotraukų – tik tada, kai pajusdavo, kad S. Salgado apie vieną fotografiją pasakė užtektinai, pakeisdavo ją kita.
Kadangi visos S. Salgado nuotraukos yra išskirtinai juodai baltos, pirminė filmo idėja taip pat buvo filmuoti nespalvotai. W. Wendersas nenorėjo sugriauti ryšio tarp kūrėjo darbų ir paties menininko. Tačiau vėliau, vystant projektą, radosi ir spalvotų intarpų. Juliano Ribeiro Salgado, lydėjęs tėvą į Sibirą fotografuoti jūrų vėplių, filmavo spalvotai, galiausiai „Instituto Terra“ atkurto atlantinio miško didybę ir grožį įspūdingiau perteikė spalvota juosta.
Filme girdime trijų pasakotojų – S. Salgado, W. Wenderso ir J. R. Salgado – balsus. Pirmasis pasakoja apie savo nuotraukas ir už jų likusias istorijas, savo išgyvenimus; antrasis – apie patį S. Salgado, jo gyvenimo įvykius, trečiasis – apie savo santykį su tėvu, ir jo santykį su kitais šeimos nariais. Įspūdingos, sukrečiančios, neįtikėtinai judesį ar žvilgsnį perteikiančios, kvapą užimančios S. Salgado fotografijos palydimos ne tik autoriaus komentarų, bet nuotaiką sustiprinančios muzikos.
„Žemės druska“ – graži dedikacija fotografui S. Salgado ir jo darbams, priverčiantiems susimąstyti apie globalias problemas, humaniškumą, per jo nuotraukose užfiksuotų žmonių žvilgsnius ir sustabdytas akimirkas leidžianti peržvelgti XX a. pabaigos istoriją. Filmas parodo S. Salgado ne tik kaip fotografą, bet ir kaip humanistą. Nors filmo kūrėjai vis tik nesugebėjo iki galo sudėlioti akcentų bei paliko keletą neatsakytų klausimų, didžiausia filmo jėga vis tik neeilinė S. Salgado asmenybė ir jo įspūdingi, ilgalaikį įspūdį paliekantys darbai.
