Vienas iš pirmųjų filmų, sugrįžusių į plačiuosius kino ekranus po ilgojo karantino laikotarpio – dokumentiniu žvilgsniu tyrinėjantis dar vieno mados korifėjaus gyvenimą. Dar vieną, nes pastaraisiais metais tokių filmų, aukštinančių mados kūrėjus, tikrai netrūko. Šįkart režisierius Yann L‘Hénoret siūlo iš arčiau susipažinti su maištinguoju Žanu Poliu Gotjė.
Yann L‘Hénoret – prancūziškajai publikai geriausiai pažįstamas režisierius, sukūręs ne vieną dokumentinį filmą ar televizijos seriją, dažniausiai apie garsius šios šalies veikėjus. Pavyzdžiui, apie dabartinį Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną („Emmanuel Macron: les coulisses d’une victoire“, 2017). Tačiau politika – ne vienintelė sritis, kurią šis režisierius nusprendė dokumentuoti. Jo naujojo filmo herojumi tapo ir skandalingasis menininkas, apie kurį, jei nebuvote girdeję iki šiol, po filmo tikrai prisiminsite dar ne kartą.
Žanas Polis Gotjė – išskirtinė asmenybė. Tituluojamas kaip aukštosios mados dizaineris, tačiau publiką mokantis stebinti ne vien drabužių siluetais. Ar pamenate dainininkę Madonną, 90-aisiais ne viename savo pasirodyme vilkėjusią liemenėlę, sudarytą iš dviejų kūgio formų? Kaltinininkas – šis dizaineris. Tačiau šiame filme gausime šansą pamatyti, kad galima stebinti ir dar daugybe kitų dalykų – išskirtiniu šou, mąstymu, ar… laisve.
Šis filmas nuo kitų panašių dokumentinių juostų skiriasi būtent tuo – laisve. Kurią demonstruoja tiek pagrindinis istorijos herojus, tiek režisierius. Pagrindinis istorijos siužetas – Gotjė kuriamas mados šou pavadinimu „Freak Show“, kuris talpina viską: madą, šokį, kiną, muziką ir autobiografines detales. Šiuo aspektu režisierius ir renkasi pasakoti istoriją: iš būsimojo pasirodymo užkulisių, kurie pradedami kurti likus metams iki oficialaus šou pristatymo publikai. Ir tai yra stiprioji šio filmo pusė: nėra sekamas tradicinis istorijos naratyvas, aiškinantis, kokiame kaime kada gimė režisierius, kiek tetų ir pusbrolių turėjo, ar koks buvo nelaimingas vaikystėje, ir štai, sėkmei nusišypsojus, netikėtai užsitarnavo žinomumą. Ne, ši istorija koncentruotai fragmentiška: susidedanti iš vienų metų laikotarpio, verdančio užkulisiuose, tačiau ir paaiškinančio, kodėl pasirodymas sudarytas būtent iš tokių dalių.
Filmą, kaip ir „Fashion Freak Show“ sudaro tokios lyg pastraipos: štai viena apie pliušinį meškiną, nes tai buvo pirmasis trokštamas žaislas, kurio neleido turėti tėvai, nes jis per daug „mergaitiškas“. Ar kitas skyrius – mokyklos klasė, kurioje mažasis Žanas yra atstumtasis ir engiamas mokytojos, iki kol nupiešia žmogystą su sparnais ir pradedamas bendraklasių vadinti menininku. Taip, etapais, yra pasakojami svarbiausi gyvenimo ciklai, atvedę mados kūrėją į pripažinimą, kurį turi šiandien. Ir paaiškinantys, kodėl šis kūrėjas taip atvirai deklaruoja savąją laisvę.
Kitas stiprus šio filmo aspektas – išvengta tradicinė kalbinamųjų, susodintų blankiame fone prieš kamerą, ir sakančių, ką galvoja, forma. Laimei, režisierius pasirinko naudoti tiek pačio istorijaus herojaus, tiek kitų apie jį pasisakančių žmonių balsus panaudoti kaip užkadrinį pasakojimą. Taip buvo išvengta nuobodžios, beveik visuose dokumentiniuose filmuose naudojamos praktikos, ir sutaupyta eterio laiko parodyti daugiau kūrybinių užkulisių, kurie įdomūs ir patys savaime. Tačiau kaip bebūtų, kartais skirtingi užkdariniai balsai kėlė šiokią tokią nežinią, nes nebuvo įvardijami, kam jie priklauso. Kartais tai buvo atpažįstama iš ekrane matomo ir pristatyto vardu asmens, bet visgi pasitaikė tokių montažinių duobių, kuriose buvo sunku identifikuoti, kas tą nuomonę galėtų reikšti.
Nežinau, ar kaltas režisierius, ar visgi dizaineris Gotjė, kad filmas išlaiko dėmesį visą laiką, ir atrodo, lyg norėtųsi jo dar. O gal tai abiejų reikšmingas indėlis – tiek dizianerio, apskritai sukūrusio tokį išskirtinį renginį, kurį turėjo garbė pamatyti ne tik Paryžius, tačiau ir kiti pasaulio didmiesčiai, tiek režisieriaus, pasirinkusio filmo naratyvą derinti prie šou naratyvo, skaidant ir akcentuojant tik pagrindines herojaus gyvenimo dalis. Viską sujungia įdomios dizainerio mintys, išlavinti šokėjų kūnai, neįprasti drabužiai ir užvedanti muzika.
„Žanas Polis Gotjė. Sapnas, vizija, šou“ – tikrai yra viskas viename, nuo sapno iki vizijos iki šou. Filme girdimas išsireiškimas, kad tai ir Kalėdos ir Velykos viename – ir toks pasakymas visiškai neprašauna pro šalį. Nors šis filmas sukurtas dar 2019-ųjų pradžioje, tačiau mūsų kino ekranus pasiekė pačiu laiku – atsitiesiant po visų epidemijų, mums labiausiai reikia laisvės ir įkvėpimo, kurį siūlo šis filmas. Tai lyg odė atsiduoti kūrybiškumui ir būti savimi. O gal net nebijoti būti „fryku“ – kaip sakė šios istorijos pagrindinis herojus: „Mes juk kiekvienas esame „frykas“. Tik kiekvienas savaip“. Ir jis velniškai teisus!
