Joshas Trankas debiutavo su pavykusiu smulkaus masto superherojų filmu „Vaizdo Dienoraštis“ (angl. „Chronicle“), o po to krito į giliausią duobę su kitu, didesnio masto superherojų filmu „Fantastiškas Ketvertas“ (angl. „Fantastic Four“), apie kurio tragišką ir nelaimingą kūrimo procesą dar ir dabar sklinda mitai. Pasak interviu, šis režisieriaus nuopolis nuo aukštumų į dugną leido jam susitapatinti su Alfonsu Kapone – legendiniu Amerikos gangsteriu, kuris paskutines gyvenimo dienas praleido kaip vos funkcionuojanti daržovė. Tad „Kaponė“ tapo nauju Josho Tranko projektu, kurį šįkart jis ne tik režisavo, bet ir rašė scenarijų bei sumontavo. Režisierius aistringai nusiteikęs pateikti kažką kitokio ir įsimenančio, deja, rezultatas nėra pavykęs.
Siužetas
Alfonsas Kaponė (Tom Hardy) dar ir dabar prisimenamas kaip vienas pavojingiausių Amerikos gangsterių, kurio žiaurūs darbai tarnavo kaip neišsenkamas šaltinis nusikaltimų žanro istorijoms. Tačiau filmas „Kaponė“ vaizduoja paskutinius jo gyvenimus metus. Praleidęs apie dešimtmetį kalėjime, patyręs infarktą ir nuo jaunystės sergantis sifiliu, Alfonso Kaponės šlovės dienos jau baigtos. Prastėjant jo sveikatai, pagrindinis veikėjas vis atsijungia nuo realybės ir aplanko savo praeities nuodėmes, tuo tarpu jį supantys žmonės svarsto kaip juo pasirūpinti arba išnaudoti.
Filmas
Joshas Trankas nusipelno pagyrimų už ambicijas – „Kaponė“ yra tikrai nestandartinis filmas, išsišokantis iš dažnai besikartojančių biografijų. Vietoj to, kad pasakotų apie didingus asmens pasiekimus, režisierių labiau domina buvusios legendos nesmagios paskutinės dienos bei pasyvus jo kūno ir proto puvimas. Jau filmo pradžioje pagrindinis veikėjas yra labiau panašus į Golumą iš „Žiedų Valdovo“ (angl. „Lord of the Rings“) nei į funkcionuojantį žmogų. Jis sunkiai orientuojasi aplinkoje, jo balso skambesys it užkimusios varlės, o kūnas krečia nemalonias išdaigas netinkamais momentais. Į jį jau yra nemalonu žiūrėti, o filmui bėgant bus tik blogiau.
Tomas Hardy drąsiai apsiima gęstančio gangsterio rolę ir nors aplink jo vaidybą sukasi visas filmas (visi kiti aktoriai siaubingai neišnaudoti), sunku pasakyti ar šis vaidmuo pavykęs. Neabejotinai aktorius tinkamas šiai rolei – nors Tomas Hardy komunikuoja su niurzgimais, burbimais ir retais įtūžio proveržiais, po daugybės sluoksnių veido makiažo jis vis tiek spinduliuoja intensyvų žvilgsnį, kuris galėtų priklausyti pavojingiausiam nusikaltėliui. Tačiau sunku nuspręsti ar ši rolė turėjo būti tragiška ar humoristiška. Pastovūs Kaponės urzgimai ir egzistavimas savame pasaulyje yra labiau komiški ir filmas tikrai retkarčiais bando įmaišyti šiek tiek humoro ir absurdiškumo. Aktoriaus vaidyba nesukelia pagrindiniam veikėjui kažkokios užuojautos ar gailesčio, o stebėti Tomą Hardy niurzgiantį ir spoksantį tuo intensyviu žvilgsniu į tuštumą yra greitai atsibostanti pramoga.
Apskritai, vargu ar visas filmas sukels kažkokių emocijų ar prilaikys dėmesį, mat šis nestandartiškumas yra pritaikomas ir istorijai, kuri yra tokia pat išsibarsčiusi kaip pagrindinio veikėjo protas (nebent toks ir buvo tikslas). Bet kokiu atveju, kažkokios siužetinės linijos egzistuoja – ryšys tarp Kaponės ir jo paslėpto sūnaus, nežinia kur paslėpti 10 milijonų dolerių, kuriuos visi norėtų surasti, bei ramybę drumstantys federaliniai agentai bei paparaciai. Problema, kad šios istorijos visiškai nesivysto, tik retkarčiais pasirodo primindamos apie jų egzistavimą ir galų gale niekur nepriveda. Vėlgi, galbūt tai yra režisieriaus būdas šitaip įtraukti į byrantį Kaponės protą, kuomet rimti įvykiai vyksta aplink, o pagrindinis veikėjas juose visiškai nesigaudo, tačiau kaip žiūrovams, kažin ar įdomu stebėti istoriją be tinkamo atpildo.
Tas pats pritaikoma ir retkarčiais įvykstančioms haliucinajoms, kuriuose dalyvauja pagrindinis veikėjas išpūstomis akimis. Praeitis jam vaidenasi košmariškose situacijose, kurios retkarčiais sudomina kraupiais vaizdiniais ir netikėtais smurto pliūpsniais. Tačiau kaip ir visas filmas, šios haliucinacijos galų gale nieko nesuteikia. Nėra pabaigoje kažkokios introspekcijos ar paskutinių žodžių iš pagrindinio veikėjo, kad tikrai paremtų šiuos tamsius segmentus. Taip, galima suprasti, kad Kaponė gailisi savo piktadarysčių, tačiau sunku jausti empatiją veikėjui, kuris vaizduotėje atrodo dar komiškiau pasimetęs nei realybėje.
Išvada
Ne veltui praleidus šimtą minučių stebint paskutinius legendinio gangsterio metus, apima tuštumo jausmas, kad nieko turiningo taip ir nepamatei. „Kaponė“ yra tikrai nestandartinė biografija ir Tomo Hardy vaidyba jei ne taikli, tai bent jau įdomi. Tačiau kai pripranti prie aktoriaus niurzgėjimo, filmas tampa paprasčiausiai nuobodus ir neatperka savo intriguojančios idėjos.