„Praeities vaiduokliai“
Originalios pilnametražės „Vyrų juodais drabužiais“ ekranizacijos režisierius Barry‘is Sonnefieldas, praėjus dešimtiems metams nuo paskutinių rimtų agentų Kėjaus ir Džėjaus nuotykių apsaugojant žemę nuo ateivių įsiveržimo, grįžta su trečia ir finaline šios istorijos dalimi. Filmo kūrėjai vėl pasikvietė įkūnyti svarbiausius personažus – Tommy Lee Jonesą bei ketverius metus nesirodžiusį kino ekranuose Willą Smithą. Daug nepasisekimų tiek scenarijaus atžvilgiu, tiek finansavimo problemų sulaukęs kino projektas visgi išvydo dienos šviesą ir žada žiūrovams nepakartojamą kelionę į visai kitą realybę, nei mes įpratome matyti.
Pasaulio likimas jau daugiau nei penkiasdešimt metų priklauso nuo slaptos ir žmonėms nežinomos organizacijos, vadinamos „Vyrais juodais drabužiais“. Apsaugodami žemės planetą nuo visokiausių visatos parazitų, pikčiausių ateivių, turinčių daug blogų kėslų, organizacijos nariai net pasiruošę paaukoti savo gyvybes dėl taikos planetoje. Jau legenda tapusiems agentams Džejui ir Kėjui, gelbėjantiems Žemę, darbas yra panašus į rutiną. Nevyksta nieko rimta – vien tik mažos reikšmės turintys eilinių tarpgalaktinių chuliganų šėliojimai. Atėjus eilinei darbo dienai, agentas Džėjus sužino, kad jo ilgametis partneris yra miręs jau beveik keturiasdešimt metų. Susirūpinęs nepalankia padėtimi, Džėjus nusprendžia grįžti į praeitį, kad suprastų, kas atsitiko jo bičiuliui. Patekęs į šešiasdešimt devintus metus, kada pasaulis visiškai kitaip atrodė išoriškai, agentas aptinka jaunąjį Kėjų. Siaubinga paslaptis, gaubianti Kėjaus pasitraukimą iš gyvenimo, paaiškėja ne Žemės naudai. Dabar kartu jie turi apsaugoti dabartinį ir ateities pasaulį nuo artėjančios grėsmės iš kito pasaulio.
Žiūrint šią trečią dalį susidaro nemalonus jausmas dėl scenarijaus neišdirbtumo iki galo, nors nenuostabu – filmas buvo pradėtas kurti su neišbaigtu scenarijumi, o dialogai buvo kuriami ekspromtu filmavimo aikštelės užkulisiuose. Jaučiama visiškai kitokia, ne komiksinė atmosfera, kuri lydėjo ankstesnes dalis, o tiesiog fantastikos perpildyto veiksmo filmo idilija. Ironijos prieskoniu pagardintas humoras, perteikiantis personažų charakterius, šį kartą nėra toks sausas, kaip galėjome matyti 2002 pasirodžiusioje juostoje. Matomas personažų kitimas į visai kito lygmens agentūros atstovus, kas negali džiuginti. Grįžtama prie pirmos dalies humoro, ypač Džėjaus atžvilgiu. Didžiausias scenarijaus pliusas, o kartu klaida yra kelionė laiku. Faktai, kurie tiesiog prastai pateikiami siužetinės linijos eigoje, išnyra iš scenaristų fantazijos trūkumo ir supina juostos dabarties ir praeities įvykius nelogiška linkme. Hipiškos Amerikos laikotarpis, kurį filmo kūrėjai pateikia labai tiksliai, detalizuoja tos subkultūros visokiausius niuansus, filme jaučiasi gėlių vaikų nuotaika. Atsisakyta niūrumo, tamsesnio kontrasto, kaip pirmoje dalyje, todėl iš vienos pusės juosta perpildyta spalvų, kurios nelabai dera prie bendro konteksto sudarant vaikiškos pasakos pamatą, bet iš kitos pusės padirbėta labiau ties ateivių personažais, kurie tam naujam fonui suteikia spindesio.
Kaip ir pridera fantastiniam žanrui, iš tokio pobūdžio juostų visų pirma laukiama įspūdingų ir kokybiškai pateiktų specialiųjų efektų. Filmas gali pasigirti didesniu biudžetu, todėl ir efektai yra kokybiškiau išdirbti, bet pati ateivių įsiveržimo koncepcija labai primena Steveno Spielbergo „Pasaulio karų“ kovinius veiksmus, tik kad čia viskas atrodo daug prasčiau, nes efektų nerealistiškumas rėžia akis. Ateiviai pateikiami gan originaliai, detalizavimas jų yra žymiai geresnis nei ankstesnėse dalyse. Smagiai žiūrisi ir gaudynės, ir veiksmo scenų adrenalino kvapas. Prie nostalgijos irgi prisideda kompozitorius Danny‘is Elfmannas, prie „Vyrų juodais drabužiais“ garso takelio kūrimo sugrįžęs trečią kartą. Puikios kompozicijos, iš kurių irgi grojama pagrindinė teminė juostos muzika. Operatoriaus darbo dėka, kuris puikiai pateikia scenų rakursus iš sunkiausių taškų, suteikiamas adrenalino pojūtis visam filmui, nes susipynęs su konvertuotu 3D, vaizdas yra perteikiamas greitai, žvaliai.
Po ketverių metu pertraukos nuo vaidybos prie vieno svarbiausių savo karjeros personažų sugrįžęs Willas Smithas jį atskleidžia visiškai kitu kampu. Aštraus liežuvio, šmaikštaus humoro jausmo bei puikių grimasų savininkas šį kartą perima vadžias į savo rankas, todėl šioje dalyje viskas yra sukoncentruota ne ties agentu Kėjumi, o ties juo. Tommy‘is Lee Jonesas nors ir labiau epizodiškai čia suvaidino agentą Kėjų, tačiau jo personažo charizmos dėka filmo fonas atrodo daug rimčiau. Jaunąjį Kėjų suvaidino ne ką mažiau žinomas aktorius, nominuotas Oskarui už 2008 metais juostą „Milkas“ – Joshas Brolinas. Aktoriaus tiek manieros, tiek išvaizda identiškai atspindi legendinį agentą iš ateities. Kūrėjai ir šį kartą filmui pakvietė pasaulinio lygio populiariosios muzikos atstovus. Lady Gaga, Justinas Bieberis bei Nichole Scherzinger nors ir epizodiškai, bet irgi prisideda prie bendro aktorių kolektyvo, o tai tiesiog sumenkina jo vertę.
„Vyrai juodais drabužiais 3“ – tai visiškai kitokios schemos bei pavidalo tęsinys, neturintis tiek niūrios atmosferos, kurią buvo galima jausti ankstesniuose filmuose, tačiau galintis pasigirti gan originaliu scenarijumi, nors ir iki galo neišbaigtu. Daug spragų, daug neatskleistų paslapčių, gaubiančių pagrindinę filmo mintį, bet visgi tai juosta, nuteikianti maloniam žiūrėjimui į efektingus specialiuosius efektus, kupinas adrenalino veiksmo scenas, į po nemažos pertraukos sugrįžusi į kino ekranus Willą Smithą bei tiesiog į paskutinį šios neįprastos trilogijos akordą.
