„Žydrasis kruizas“

Vienas geriausių mūsų laikų rusų komedijų kūrėjas, režisierius Dmitrijus Djačenko, dirbęs su „Kvarteto I“ filmais „Radijo diena“ ir dilogiją „Apie ką kalba vyrai“, pristato savo jau antrą šiais metais nuotaikingą darbą, kuris perkelia vieną populiariausių ir patį brangiausią šalies serialą į didžiuosius ekranus.

Režisierius kviečia pamatyti prailgintą ir žymiai juokingesnę „Virtuvės“ seriją, kurioje žiūrovai pagaliau pamatys ilgai lauktą finalą ir galės deramai atsisveikinti su visais pamėgtais herojais, kurie kelis metus iš eilės džiugino jų akis ir vertė kvatoti per kiekvieną šio sveiką humorą turinčio serialo peržiūrą.

Apie ką mes čia…

Prabangus Maskvos restoranas „Klodas Mone“ išgyvena puikius laikus, viskas sekasi, kiekvienas laimingas, o ir įsimylėjėliai Vika su Maksu ruošiasi vestuvėms. Viskas lyg ir puiku. Iki tos akimirkos, kai Nagijevas ateina su stulbinančia naujiena. Jų restorane vyks Prancūzijos ir Rusijos vadovų derybos, todėl viskas turi būti aukščiausios klasės. Planai planais, tačiau viskas įvyksta atvirkščiai, lyderių susitikimas sugadintas, o po tokio nesusipratimo restoranas uždaromas neribotam laikui. Vienintelė išeitis išsikapstyti iš gilios duobės – vykti į Paryžių, kuriame Dmitrijus nupirko naują restoraną.

Kūrinio vidus

Pasibaigus populiaraus serialo rodymui Rusijoje, režisierius ir filmavimo grupė nusprendė dar kartą pradžiuginti savo gerbėjus ir pilnai užbaigti kelias svarbias siužetines linijas. Visų džiugesiui gauname pilnametražį filmą apie nevykeliško būdo, tačiau itin gerų virtuvės profesionalų šou didžiuosiuose ekranuose. Filmas, kaip ir ankstesni režisieriaus darbai, vertas pagyrimo ir aplodismentų, kurie vainikuoja kiekvieną peržiūrą kine pasibaigiant finaliniam juostos rodymo akordui.

Juostos veiksmas pateikiamas dviejuose miestuose, tiek Maskvoje tiek Paryžiuje, tačiau pastaroji sostinė parodoma žymiai vaizdžiau ir prašmatniau, o tai tik įrodo, jog kūrėjams svarbu žiūrovams aprodyti visą romantišką ir užburiantį meilės miesto grožį, ne tik pristatyti savo šalies geriausius kampelius. Iš tiesų, Maskva buvo matoma tik vienoje scenoje. Joje Putinas su savo palyda važiuoja keliu. Ši scena pateikiama kaip viena labiausiai juokinančių Rusijos realijų. Visi puikiai žino, kad per Mkadą važiuoti dienos metu yra savižudybė ir tik valdžios atstovai gali sau leisti laisvą pasivažinėjimą toje teritorijoje. Nepamirštas ir pats Rusijos prezidentas. Labai santūriai pasišaipoma iš šalies lyderio, kuris kai kuriems žmonėms yra lyg Voldemortas, kurio vardo negalima ištarti, bet visi gestų kalba sugeba jį apibūdint kaip kokį Dievą. Šiuo atvejų galima teigti, kad po paskutinių įvykių žmonių požiūris į šią galingą šalį ir jos gyventojus labai subjuro, tačiau neužmirškime svarbiausio – tai yra filmas, todėl reikia vertinti jo kokybę, o ne lysti į politinius reikalus, kurie neturi jokios svarbos bendram pasakojimui. Viskas pateikiama labai juokingai ir visiškai negrubiai, todėl galima teigti, jog filmo scenaristai – paprasti žmonės, kaip ir dauguma mūsų, tačiau ne visi sugeba taip pozityviai pasijuokti iš savęs ir priimti kitų žmonių kritiką, kaip juostos kūrėjų kolektyvas. Jeigu visi rusai, lietuviai, lenkai ir kiti kaimyninių šalių gyventojai būtų tokių pat pažiūrų kaip ir šio filmo kūrėjai, tai ir gyventi būtų smagu tolerantiškoje visuomenėje, kurioje kiekvienas žmogus realizuoja save taip, kaip jis nori. Kalbant apie Prancūziją, tai nors ir labai mažai, tačiau parodė tam tikras socialines problemas, kurios užplūdo šalį. Filmo metu suprasite apie ką eina kalba.

Humoras filme toks sodrus ir puikiai perteikia rusų menatalitetą ir kultūrą, jog galima sakyti, kad tai pats geriausias rusų filmas, kartu su „Karti, karti“. „Apie ką kalba vyrai“ kūrėjas perlipo per save ir sukūrė geriausią šiais metais šalies komediją, kurioje vulgarus humoras transformavosi į ironiją bei sarkazmą. Reikėtų „Enjoy Movies“ vadovams ir režisieriams, kilusiems iš Armėnijos, pasimokyti komedijos meno iš D. Djačenko. Taip pat nepamirštama ir gėjų tematika. Kaip bebūtų, tačiau daugelis homofobiškai nusiteikusių rusų, o kartu ir mūsų šalies gyventojų, atėjusių žiūrėti šio darbo, galės pamatyti vieną – rafinuotus ir gera skonį turinčius žmonės, iki kurių išprusimo ir manierų netolerantiškiems ubagams toli kaip iki menulio. „Žydrojo kruizo“ akimirkos ir scenų pateikimas – pats geriausias momentas, kuris priverčia ne tik kvatoti, tačiau ir vartytis iš juoko. Meistriškai pateikta scena, kurioje svarbiausia ne seksualinė orientacija, o žmogiškumas, kuris atneša gerovę visiems aplinkiniams.

Personažų filme labai daug, tačiau akivaizdu, jog didžiausias dėmesys skirtas Dmitrijui Nagijevui ir jo vadovaujamai šutvei. Puikus ir visapusiškas, humoro nestokojantis personažas, bandantis atrodyti kaip įmanoma kiečiau. Tai pavyksta 100 procentų, nes būtent Nagijevas ir tampa viso šio šou varikliu, atsakingu už kuriozines ir humoro pripildytas scenas. Virtuvės šefas Viktoras Barinovas – ne tik šmaikščiai pateiktas veikėjas, bet ir labai draminis personažas, kurio likimas ir ateitis vaizdingai pateikiama visos juostos metu. Kiekvienas iš antraplanių veikėjų turi savo charizmą, savo išskirtinius bruožus, todėl bežiūrint į kiekvieną jų, galima smagiai pasijuokti, nes jie skirtingi ir tuo pačiu juokingi. Nepamirštami Vikos ir Makso meilės-seilės reikalai. Meilės trikampio galia visu pajėgumu parodo to gražiausio pasaulyje jausmo svarbą kiekvienam iš mūsų. Šiuo atveju tinkama patarlė: „Geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje“. Intriga ir klastingi tam tikrų veikėjų kėslai padaro iš filmo dar ir gera nuotykinį darbą, kurio pabaiga ne tokia ir aiški, kaip buvo galima tikėtis iš pirmo žvilgsnio.

Pabaigai reikia pasakyti, jog tokio lygio ir gero humoro komedijos Rusijoje yra retenybė, todėl neabejotinai reikia eiti ir palaikyti juostos kūrėjus bent kažkokiu finansiniu indeliu, kuriems mūsų parama yra labai reikalinga. Jei ne mes, tai greitu metu neliks tokių gerų darbų, o rinką užvaldys visokie Sarikai iš „Enjoy Movies“, kurių tualetinis humoras užvaldo degraduojančią visuomenę. Norisi dar daugiau pakalbėti apie filmą ir jo gerumą, tačiau visą tai reikia pamatyti pačiam. Patartina su antrąją puse arba gera draugų kompanija.

Techninė juostos pusė

Filmas turi labai gerą ir visapusiškai pritaikytą garso takeli, kurio dėka sukuriama pavyzdinga atmosfera. Už grupės Queen dainą „I Want to Break Free“ didžiausios padėkos, nes tai nuostabiausia daina, kurią teko išgirsti šiame išradingai šmaikščiame filme. Daina pritaikyta prie vienos scenos. Žiūrovams tai turėtų būti juoko dozė. Taip pat galima išgirsti ir Jessie J kompoziciją „Hero“ ar Orchesta Volate su „Mambo Italiano“. Estetiškas suvedimas su vaizdu parodo, jog ir rusai savo darbuose sugeba gerai parinkti muzikinę palydą, kuri dažniausiai būna tragiška arba iš kito šimtmečio.

Operatoriaus darbas – vienas geresnių filmo techninės pusės kozirių. Kiekvienas patiekalas pateikiamas taip vaizdžiai, kad bežiūrint į tuos skanėstus galima išgirsti pilvo burzgimą, kuris taip ir prašo, kad jį pamaitintum. Neapsakytas Paryžiaus grožis irgi gerai pristatytas. Puikūs kraštovaizdžiai ir romantinės vietos užburia akis.

Filmo montažas geras, scenos pateikiamos solidžiai, kontekstas nenukenčia, todėl bežiūrint filmą nepasidaro nepatogu, nes visas veiksmas vystomas taip lengvai, jog pasigendama nesusipratimų. Apibendrinant juostos montažo darbą reikia paminėti, jog pačios istorijos pateikimo būdas ir intriguojanti siužetinės linijos eiga primena geriausius žanro atstovus, kurie galėjo puikuotis kino ekranuose prieš gerus penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų JAV. Prisiminus Billy Wildero stilių, tai akivaizdžiai matosi šioks toks nukopijuotas unikalaus stiliaus braižas. Nenuostabu, filmo režisierius yra didelis legendinio keturių Oskarų laureato ir lenkų kilmės Holivudo kūrėjo gerbėjas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių kolektyvas suderintas taip gerai, kad kiekvienasjų gauna ne tik pakankami ekraninio laiko, bet ir sugeba pristatyti savo veikėją tinkamiausiu būdu net ir tam žiūrovui, kuris nėra matęs nė vienos žymaus serialo serijos.

Dmitrijus Nazarovas, įkūnijęs virtuvės šefą Viktorą, kaip ir seriale, taip ir čia demonstruoja puikią vaidybą, kurios pagrindu tampa sarkastiškas humoras ir pasaulėžiūra pro pesimizmo prizmę. Jam akomponuoja kitas, ne ką mažiau svarbesnis herojus. Dmitrijus Nagijevas, vaidinantis save patį, padaro tikrą šou. Akivaizdu, jog tai vienas geriausių mūsų dienų rusų aktorių, kuris savo charizma ir veido mimikomis priverčia pajusti malonumą. Tamsus savanaudis personažas, kuriam jaučiama didžiausia simpatija.

Elenos Podkaminskos ir Marko Bogatyrievo meilės duetas kartais pabosta, nes lyg žiūrimas „Santos Barbaros“ ir „Saulėlydžio“ sagos mišinys, kuriame neapsisprendžiama kas už ko tekės. Banalu, bet vietomis ir juokinga, tačiau jie vienas kitam labai tinka, todėl didesnių priekaištų nėra, o ir vaidybos prasme abu susidorojo puikiai.

Juostą papildo ir užsienio aktorius Vincentas Perezas, kuriam tai ne pirmas apsilankymas Rusijoje. 2007 metais jį buvo galima pamatyti pagrindiniame vaidmenyje „Apokalipsės kode“, kuriame jis sudarė puikų duetą su gražuole Anastasija Zavorotniuk. Vaidybos prasme nieko įspūdingo, tačiau pats personažas labai gerai atspindi prancūzišką rafinuotumą ir estetiką.

Kiti personažai pasirodė linksmai ir įtikinamai, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė Vladimiro Putino atlikėjas. Tiek balsu, tiek epizodais pateikiamas šalies lyderis tapo vienu geriausiu pasirodymu filme. Įdomu, kaip sureagavo pats Rusijos lyderis, pamatęs savo antrininką filme?

Verdiktas

„Virtuvė Paryžiuje“ – tai neabejotinai vienas skaniausių, nuotaikingiausių ir geriausiai pateiktų rusų filmų komedijos žanre per pastaruosius keletą metų. Savo subtiliu sukūrimu jis parodo didelį ir storą vidurinį pirštą „Enjoy Movies“ degradams su jų nuvalkiotu tualetiniu humoru. Filmas tampa nuostabiu atsisveikinimu su serialo žiūrovais, kurie per keletą rodymo metų sugebėjo priprasti prie neišskiriamų virtuvės veikėjų ir jų kuriozinių situacijų.