Violeta ir Deizi

„Kruvinos sesės“

Oskaro premijos laureatas už geriausią 2010 metų adaptuotą scenarijų filmui „Meilutė“, scenaristas ir prodiuseris Geoffrey‘is Fletcheris pristato savo pirmą režisūrinį darbą.

Oskarinis kino kūrėjas kviečia pasinerti į pavojingą samdomų žudikų gyvenimą, pamatyti tikros draugystės pavyzdį ir paskutinį kartą pasimėgauti kultinio Jameso Gandolfini‘o pasirodymu plačiuose kino ekranuose.

Apie ką mes čia…

Violeta ir Deizi iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančios paauglės, tačiau pirmas įspūdis visada klaidingas. Jos šaltakraujės samdomos žudikės, prieš kurias dreba net patys kiečiausi vyrai. Merginos, kaip joms jau tapo įprasta, gauna dar vieną darbą, kuris neturėtų kelti jokių papildomų rūpesčių, bet atėjus į svečius pas savo taikinį jų laukia netikėtai sunki išbandymų ir ištvermės diena, kurios negalėjo niekas numatyti.

Kūrinio vidus

Prieš juostos peržiūrą buvo daug pozityviai nuteikiančių minčių, jog vienas didžiausių filmo pliusų bus tai, kad jis orientuotas ne masių žiūrovui. Deja, tenka labai nusivilti, nes pamatome pernelyg sunkiai, o kartu ir skurdžiai pristatytą istoriją apie paaugles žudikes. Pati juosta primena netgi kai kuriuos Quentino Tarantino filmus, ypač pastebimas kultinio režisieriaus braižas trumpuose pasakojimuose. Skirtumas tik vienas – šiame filme trumpi skyriai nepriduoda nė kiek žavesio, o dar labiau viską supainioja.

Filmo siužetas labai paprastas, nesimato nieko išradingo, nuobodus ir kartais link miego traukiantis filmas. Susišaudymų scenos greitos ir labai kruvinos, tačiau tas nepriduoda šiam filmui išskirtinio žavesio. Galima sakyti, jog stebime chaotišką scenų kratinį ir pasigendame aiškaus pasakojimo. Filmas tampa lygus tam tikrų klipų rinkiniui.

Tematika, žinoma, labai aktuali šiuolaikiniam jaunimui, ypač režisieriaus pateikiamos aliuzijos į greitą praturtėjimą. Visgi, merginos žudydamos žmones turi tikslą gyventi prabangiai, pirkti geriausius drabužius iš madų namų, valgyti tik geriausiuose restoranuose, o kad pasiektų norimo rezultato jos turi susikruvinti rankas. Tai vienintelis taiklus viso filmo momentas. Aiškiai matome metaforą dėl jaunų panelių dirbančių prostitutėmis. Lengvi pinigai ir gražus gyvenimas. Tam tereikia atiduoti dalelę savęs.

Juosta kupina sarkastiško humoro, matomos ir kelios absurdiškos situacijos, tačiau tai pateikiama ne vietoje ir ne laiku. Bežiūrint šią juostą aiškiai matosi, kad režisierius bandė sukurti savo Tarantinišką filmą, bet jam tiesiog nesisekė suderinti humoro su veiksmu. Vien žiaurių vaizdų, kelių pokštų ir neblogų veikėjų nepakanka, kad būtų galima pakerėti žiūrovą.

Filme dominuoja dialogai. Jų daug, tačiau vos keli turigilesnę mintį apie gyvenimo prasmę, nuoskaudas ir tikros draugystės pavyzdį. Ironiška, tačiau patys personažai gana charizmatiški ir, jeigu scenarijus būtų išdirbtas atitinkamai gerai, pamatytume iš ties smagų filmą, kuris galbūt galėtu tapti ateityje kultiniu. Deja, turime tik skurdų ir neįdomų darbą. Net keista, kad tai Fletcherio filmas. Autoriaus, kuris buvo apdovanotas Oskaru už nuostabios dramos scenarijų.

Techninė juostos pusė

Filme labiausiai pastebimas operatoriaus darbas. Vaizdingai parodomos susišaudymų scenos, pastebima nemažai žiaurumo, nors viskas pateikiama ir ne labai estetišku būdu, tačiau yra kur akis paganyti.
Garso takelis silpnas, tačiau kelios filmą lydinčios dainos visai neblogai suderinamos su scenomis. Labiausiai išryškinta dainininkės Sia daina „Day too soon“. Kitos muzikinės kompozicijos neišsiskiria iš bendro filme pateikiamo vaizdo.
Siaubingas montažas, kuris iš dalies taip pat prisideda prie labai skurdaus filmo konteksto. Scenos sulipdytos nekokybiškai ir ekrane sukuria tik tik chaosą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Nors filme pagrindinius vaidmenys atliko jaunosios aktorių kartos pažibos, tačiau didžiausią dėmesį prikausto neseniai miręs Jamesas Gandolfinis. Gaila, jog šis kultinis aktorius atsisveikino su tokiu silpnu filmu, tačiau, visgi, jam čia priklauso pats geriausias pasirodymas. Puiki Jameso vaidyba tempia visą filmą ant savo pečių, ko negalima pasakyti apie dvi jo kompaniones.

Saoirise Ronan, kuri jau ne pirmą kartą vaidina negailestingą žudikę, pasirodo labai prastai. Jokio žavesio ir individualumo, vien tik nusivylimas žiūrint į jos vaidinamą veikėją. Tą patį galima pasakyti ir apie Alexis Biedel. Jokios gracijos ar pastangų pakerėti žiūrovą. Pasirodymas vertas Kristen Stewart vardo.

Filme galima sutikti ir kietą meksikietį Danny Trechą ar Jameso Gandolfinio seną draugą iš „Sopranų“ laikų – Johną Ventimiglią. Nors ir epizodiškai pasirodo, tačiau sukelią šypseną. Visgi smagu vėl pamatyti šiuos įsimintinus veidus didžiuosiuose ekranuose.

Verdiktas

„Violeta ir Deizi“ – tai visais aspektais prastas nepriklausomo amerikiečių kino veiksmo filmas, kuriame pasigendame efektingai pateikiamų scenų, sodraus humoro, įsimintinų dialogų ir kokybiškai pateikiamos istorijos. Juosta begalė klaidų, kurias bandoma kompensuoti neseniai mus palikusio Jameso Gandolfinio charizma, tačiau net ir jis nesugeba ištraukti filmo iš gilios duobės.