Siaubo kinematografijos smaguriai – sukluskite! Vakarų fronte įvyko kažkas naujo. Velykoms sulaukėme visai neblogo siaubo projekto, kurį mums pristato „Išvarymo“ visatos prodiuserių komanda ir jų priešakyje – savotiškai debiutuojantis su pirmuoju pilnametražiu projektu – režisierius Michaelas Chavesas.
Tad mums čia pateikiama visai įdomia aranžuote suręsta istorija apie „Verkiančios moters prakeiksmą“ (orig.“The Curse of la Llorona“). Čia – maždaug prie tris šimtus metų prasidėjusi – šiurpi verkiančios moters istorija persikelia į beveik šiuos laikus, kur jos žemėje ramybės nerandanti siela persekioja ir sau pasiima vaikus, kurių ji neteko prieš tris šimtmečius.
Siužetiniai aspektai
Vos tik prasidėjus filmui – neslėpsiu – pasidarė kažkaip smagu, nors ši emocija ir nelabai įsipaišo į siaubo filmo kontekstą. Mat filmas, nors ir nestatytas paties siaubo genijaus ir „Išvarymo“ tėvo James‘o Wano, bet jau nuo pirmųjų kadrų čia jautėsi labai stipri jo energetika. Todėl išties smagu, jog „Išvarymo“ bei „Anabelės“ visata nepraranda savo pulso, nepriklausomai nuo to, kokia komanda ar režisierius stato šiuos filmus. Na, išskyrus „Vienuolė“ (orig. „The Nun“), kuri smarkiai nuslydo nuo bėgių su visa energetika. Na, bet dabar ne apie tai.
Visa istorija iš tiesų rodėsi, jog yra pakankamai neblogai išjausta. Čia nepasijautė kažkokių įkyrių klišinių motyvų ar krenkštelėti verčiančių scenų – viskas vystėsi itin strategiškai, kokybiškai brandinta įtampa, ir netgi pajaustas savotiškas…siužetinis gaivumas, ką, ypatingai siaubo, filmuose dabar vis sunkiau tampa pajausti.
Atvirai, kad ir kaip bevartyčiau šį filmą savo galvoje, manau, jog jis mane jau laimėjo ties pirmąja scena, kur man tapo labai nepatogu būti tamsoje, kol ekrane brendo įtempta scena. Jau net ir sunku prisiminti, kada paskutinį kartą taip jaučiausi žiūrėdamas siaubo filmą. Kaip ir minėjau – James‘o Wano energetika tiesiog neįveikiama.
Čia siaubo faktorius išties labai sodrus ir nuostabu, kaip kokybiškai jis susinchronizuotas su antraplane siužeto linija: čia šokteli ne tik adrenalino kiekis, bet įtraukia ir pati istorija. Tad, mano akimis, čia yra tikras atsitiesimas po „Vienuolės“ siužetinio fiasko. Tarp kitko, palyginant Vienuolės ir Verkiančios moters pozicijas – pastarosios vizija čia realizuota vienareikšmiškai geriau, nors Vienuolė savyje turėjo kur kas didesnį potencialą, kuris buvo, sakykim, išvaistytas.
Tad pagrindinė filmo antagonistė – La Llorona – čia turi tikrai užtektinai ekrano laiko – jos nepritrūko, ir su ja tikrai neperspaudė – bei jos funkcionavimas istorijoje, kaip jau maždaug supratote, tikrai atsiperkantis, nes, bent jau man, buvo kiek nejauku filmo metu, o tai – ne dažna būsena.
Techniniai aspektai
Pradedant… Operatorius! Bravo. Tiesiog bravo. Sekant šią istoriją, buvo sunku nepastebėti, kaip sklandžiai ir kokybiškai funkcionuoja operatorius. Neatsiliko ir montažinė komanda, kuri tikrai istoriją pateikia aštriausiais kampais, kad Jūsų emocijos išeitų po filmo kuo mažiau nepaliestos. Na, šitame fone specialiųjų efektų net neminėsiu – viskas sukalta tiesiog puikiai!
Scenarijus, kaip jau minėjau, turi savito šarmo – realizuotas „Išvarymo“ kalibro aktorių – įtemptai, sklandžiai ir kokybiškai nualinančiai.
Reziumuojant…
„Verkiančios moters prakeiksmas“ projektas turi viską, dėl ko grįžtama prie „Išvarymo“ visatos vėl ir vėl – jis geba rasti žiūrovo paslėptus emocinius raktus, atlapoti visas įmanomas duris ir po jas skvarbytis kaip tinkamas. Ir panašu, kad šis projektas buvo vėliausias – ir kokybiškiausias – apetito sužadintojas prieš taip laukiamą „Išvarymą 3“. Bet kol kas turime tik šį, pavadinkime, perlą, nes tikrai nerekomenduočiau apeiti šio filmo bent kiek mėgstantiems siaubo žanrą.
