Išgyventi vasarą

Summer Survivors

Na, štai ir jis – be jokios abejonės geriausias metų lietuviškas filmas.

Kiekvienais metais atsiranda bent po vieną kūrinį, išsiskiriantį iš tos pilkos lietuviškų filmų su nupirktais rusiškais scenarijais masės – ir šį kartą tai yra jaunos režisierės Marijos Kavtaradzės debiutas „Išgyventi vasarą“. Geriausias mano matytas darbas nuo „Šventojo“ pasakoja apie trijų žmonių – Indrės, Justės ir Pauliaus kelionę iš psichiatrinės ligoninės Vilniuje į Palangą. Pastarieji du bendrakeleiviai serga bipoliniu sutrikimu, tad gali būti ganėtinai neprognozuojami, kam juos vežanti Indrė nėra pasiruošusi. Kelionėje jie visi patiria nemažai išbandymų ir jos pabaigoje užmezga daug tvirtesnį ryšį, nei turėjo pradžioje.

Man labai patinka kelio filmai, ir jau labai seniai svajojau pamatyti tikrai gerą Lietuvoje gamintą kelio filmą nuo sostinės iki jūros. Čia, aišku, pati kelionė nėra filmo esmė, bet ta kelio atmosfera perteikta puikiai. Visi trys aktoriai savo vaidmenis atlieka gerai, ir jų veikėjai sąveikauja labai natūraliai. Labai įdomu matyti, kaip nepatyrusi Indrė bendrauja su dviem bipoliniu sutrikimu sergančiais žmonėmis, kaip iš pradžių jų prisibijo, paskui po truputį prisileidžia. Taip pat intriguoja ir Justės, ir Pauliaus vaidmenys, ypač, jei jums gyvenime neteko bendrauti su bipolikais ir nežinote, kaip atrodo ta radikali nuotaikų kaita ir švelniai keistas bendravimas. Paulius Markevičius sukuria nuostabų personažą ir yra tikrai vertas visų tų liaupsių, kurias šiuo metu gauna už savo vaidybą. Labai lauksiu tolimesnių vaidmenų. Dar norėjau pamatyti šiek tiek daugiau Dariaus Meškausko ir Donato Želvio vaidinamų veikėjų, jie lengvai sužadina smalsumą apie save, norisi sužinoti daugiau apie jų gyvenimus, bet ekrane pasirodo trumpam. Na, bet gal ir gerai – išsiplėsti čia būtų buvę pavojinga.

Noriu pagirti garso takelį. „Hiperbolės“ dainos, kurios Pauliui labai patinka, atrodo, simbolizuoja jo hipomaniją (pakylėjimo jausmą, kuris apima prieš liūdesį) – jis jas dainuoja tuomet, kada yra laimingas, kuomet jo siela nori dainuoti. Tačiau po hipomanijos būna blogai, tad tai tarsi ir ženklas, kuris reiškia, kad jam pabaigus dainuoti, ateis stiprus liūdesys ir neviltis. Žodžiai „mano dainos, kuždesiu virtusios…“ čia atrodo baugiai pranašingi. Kaip ir visas garso takelis.

Labiausiai neįspūdingai čia atrodo kinematografija, tačiau turint omeny filmo biudžetą, manau, tikrai galima tai atleisti. Galbūt pasigedau daugiau stambių planų, ypač mašinoje, kad geriau būtų sukurtas tas artumo ir intymumo jausmas. Scenarijus taip pat nesukelia didelio susižavėjimo, bet savo misiją jis atlieka – ne tik pasakoja istoriją, bet turi ir kažkokią potekstę, gilesnę mintį, problemą. Ne pagrindinė siužeto linija, o aplink ją vykstantys, atrodo, šalutiniai dalykai, mums pasako, kaip yra elgiamasi su depresija sergančiais žmonėmis Lietuvoje. Subtilu, bet stipru.

Toks filmas yra „Išgyventi vasarą“. Reikalingas. Ir jums yra reikalinga jį pažiūrėti, ypač, jei niekada nesate susidūrę su šia liga ar jos padariniais. Kodėl?

Per paskutinius 20 metų pasaulyje žmonių, diagnozuotų depresija ir panašiomis ligomis padaugėjo bemaž 30 procentų. Tai yra tikra problema ir ji gyvena tarp mūsų – ypač Lietuvoje, šalyje, kuri (naujausiais duomenimis) yra ketvirtoje vietoje pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Kas tai sukelia, nustatyti sunku, bet viena aišku – su depresija reikia kovoti. Ne ignoruoti, nuleisti galvą, ar diskriminuoti, o padėti, išklausyti, suprasti. Tik taip galime kažkaip išsikapanoti iš šito liūno, ir įveikti šią ligą bei išgelbėti bent vieną gyvybę. Būtent tai šis filmas mums ir bando pasakyti. Jis bando parodyti, kad depresija sergantys žmonės yra tokie patys kaip visi, kad tai nėra kažkokie raupsuotieji ar likimo nuskriausti, kuriuos reikia atstumti nuo visuomenės. Tai mes. Mūsų draugai. Mūsų šeima. Mūsų broliai ir sesės. Stovėkite kartu su jais šioje nelygioje kovoje.

8.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
10
Kinematografija
7.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Arūnas / 2019 balandžio 30

    Teisingai parašyta

  2. Dovilė / 2019 gegužės 2

    Man asmeniškai šitas filmas buvo pats prasčiausias. Jis liūdnas, tamsus ir be gyvybės.

  3. Lina / 2019 rugsėjo 11

    gal ir mielas, bet nuotaika visai sugadino. ir prasme neaiski. panasu, kad gavo pinigu savizudybiu prevencijai ir sukure. bet po tokio net sveikam zmogui norisi nusizudyt .

  4. Lina / 2019 rugsėjo 11

    ir recenzija ne i tema. nes filme pagrindinis veikejas buvo profesionalu gydomas 5 metus! nebent tai ir noreta pasakyti, kad tai yra neisgydoma. tai kurioje vietoje cia prevencija?

  5. Greta / 2020 kovo 11

    Komentarai tikrai verčia dar aiškiau suprasti, kad filmas ne masinei auditorijai, o tik gero kino mėgėjams, o dar geriau suprantamas ir tiems, kuriems teko susiduri ir bendrauti su panašias psichologines ligas turinčiais žmonėmis. Aktorių vaidyba nereali, visi vaidmenys labai savotiški, Paulius greičiausiai paliko didžiausią įspūdį.

  6. Rimas / 2020 balandžio 26

    Mano manymu vidutinis filmas. Filmo pabaigoj taip ir nelieka aišku kodėl žmonės serga depresija ar kodėl jie elgiasi savidestrustiškai. Žiūrovui telieka priimt jog tai tiesiog neišvengiama ir nepaaiškinama.

    Bendrai sunku įvertinti tokį filmą, nes tokios temos savaime yra labai stiprios ir čia nėra sunku sukurti sukrečiančią istoriją.

    Be to filmo pabaiga ir nuotaika labai primėna „Oslo, August 31st“. Tiek primena, jog vietom atrodo kad režisierė norėjo tik sukurt savo šio filmo versiją. (Tarp kitko ne vienam interviu minėjo šį filmą kaip vieną įsimintiniausių praėjusio dešimtmečio filmą)