Vėjų upė

Tayloro Sheridano sėkmės istorija yra viena įdomiausių, kurias pastaruoju metu suteikė Holivudas. Pasižymėjęs kaip aktorius seriale „Anarchijos vaikai“, vėliau jis perėjo prie scenarijų rašymo. 2015 metais jo parašytas „Sicario“ tapo vienu sėkmingiausių šio dešimtmečio trilerių. Praėjusių metų filmas „Bet kokia kaina“ (angl. „Hell or High Water“) buvo apipiltas kalnu apdovanojimų (pats T. Sheridanas buvo nominuotas Oskarui) ir parodė, kaip reikia kurti modernius vesternus.

„Vėjų upė“ jau yra ne tik T. Sheridano parašytas, bet ir jo paties režisuotas filmas. Istorija pasakoja apie atokų indėnų rezervatą Vajomingo valstijoje, kur medžiotojas Koris (akt. Jeremy Renner) toli nuo artimiausios gyvenvietės atranda basos merginos lavoną. Dėl žmogžudystės į įvykio vietą atvyksta jauna FTB agentė Džeinė (akt. Elizabeth Olsen), patirianti, kaip nenoriai vietiniai priima pašalinių pagalbą.

Struktūriškai filmas yra siaurėjantis, prasidedantis nuo plačių temų ir besibaigiantis su konkrečiais, aiškiais veikėjais bei įvykiais. Pirma „Vėjų upės“ pusė didžiausią dėmesį skiria būtent indėnų rezervato gyvenimui – akivaizdu, kad jaunos merginos mirtis (ar, kaip įtariama, žmogžudystė su išprievartavimu) ten nėra dažnas reiškinys, nors tuo pačiu visi žino, ką reikia kaltinti. Žmonių santykiai yra artimi ir tiesmukiški, mažoje gyvenvietėje visi žino vieni kitų vardus ir šeimų istorijas, o indėniška veikėjų prigimtis filmui suteikia bent nedidelę mistikos dalį. Šokinėjimo per laužus ar slaptų burtažodžių nėra, bet „Vėjų upė“ pabrėžia modernumo įtaką senosioms tradicijoms. Jauni žmonės nusisuka nuo papročių prie narkotikų, o vyresniuosius apima neviltis, kad jie prarado prisirišimą prie savo protėvių tikėjimo.

E. Olsen veikėja Džeinė yra tikrąsias vietovės tradicijas ir vertybes ištraukiantis elementas, nors tuo pačiu ji yra bene silpniausia filmo vieta. Kaip veikėja ji neveiktų ištraukta iš konteksto, ir net jeigu filmas aiškina, kad ji yra dar jauna ir nepatyrusi agentė, konkrečiais veiksmais to nesimato. Visas jos nepatyrimas ir bandymas perprasti vietines taisykles pasireiškia tik tuo, kad ji yra nevietinė ir tai tuo pačiu reiškia, kad į jos vietą buvo galima pastatyti praktiškai bet kokį veikėją (tai, dėl ko veikėja būtent tokio amžiaus, atsiperka nebent paskutinėmis minutėmis). Džeinė jokiu būdu nėra filmą sugriaunantis elementas (tokių išvis nėra), o sunkiai nuspėjama ir išties platų spektrą turinti E. Olsen vaidyba veikėją paverčia bent jau vizualiai įdomia. Įdomu tai, kad filmas pasirinko pateikti veikėjus kaip nepasitikinčius Džeine ne dėl to, kad ji yra moteris ar pernelyg jauna (nors abu šie aspektai stipriai siejasi su filmo siužetu), o labiau dėl to, kad ji yra nevietinė ir nepažįstanti tenykščių taisyklių.

Būtent dėl to ji yra suporuojama su vietiniu Koriu, medžiojančiu gyventojų gyvūnus žudančius plėšrūnus, kas šiaip yra nelabai subtili paralelė jo norui sumedžioti jaunosios merginos žudikus, bet šiuo atveju tai tinka. Koris turi jautrią ir tragišką istoriją, atsakančią, kodėl jis taip nori pagauti nusikaltėlius. Jis yra vienišas, išsiskyręs su žmona ir kartais matantis savo sūnų, ir taip fiziškai bei emociškai izoliuotas nuo pasaulio, kad net pats gaminasi savo kulkas. J. Renneris turi gana specifinį vaidybos diapazoną – komedijos jam nelabai tinka, nes iš jo rimtumą išmušti sunku, – kas filme vėlgi išnaudojama nuostabiai, kartu paaiškinant jo tuščius filosofinius žvilgsnius į tolį ir stoišką, bet motyvuotą ir tikslingą elgesį. Koris kaip veikėjas taip pat nėra tobulas ir stokojantis subtilumo, nors visas jo elgesys yra paaiškinamas, dėl ko jį sunku stipriau kritikuoti.

Be jųdviejų filme yra keli daugiau ar mažiau svarbūs veikėjai, tačiau filmas nepradingtų be dialogų ar personažų plėtojimo, kadangi jame kokybės yra sočiai. Snieguotasis rezervatas, kur didžiulės pūgos ateina taip pat greitai kaip ir praeina, leidžia T. Sheridanui savotiškai sukčiauti savo režisūrinio debiuto (kuris šiaip nėra debiutas, bet pirmasis jo filmas buvo toks blogas, kad jis bando jį ištrinti iš viešumos) metu. Fiziškai neįmanoma blogai nufilmuoti baltus kalnus ar dar baltesnes plynes, kuomet horizontas žada daugybę kilometrų sniego ir jokių žmonių, leidžiant pajausti tiek vienišumą, tiek pavojų (šalčio, plėšrūnų ar tiesiog gamtos). Įvilkti J. Rennerį į baltą kombinezoną ir leisti jam vaikščioti sniege, kad matytųsi tik jo veidas, irgi yra protingas, gražus vaizdinys. Smagiausia, tiesa, kad T. Sheridanas tų vaizdų neperspaudžia, kadangi yra ribotas skaičius versijų, kaip dar galima nufilmuoti sniegu lekiančius žmones. Nepiktnaudžiauti tokiais gražiais vaizdais yra lygiai toks pat svarbus pasiekimas naujam režisieriui kaip ir jų įtraukimas į filmą ir bendro T. Sheridano potencialo čia yra į valias.

Galiausiai, tiesa, visas gražumas, veikėjų netobulumas ir indėnų kasdienybės bei taisyklių aiškinimas nublanksta prieš pagrindinį filmo akcentą. Nors „Vėjų upė“ leidžia užsiliūliuoti lyg dokumentinis filmas rodant retai kine matomas vietoves ar papročius, žiūrovai staigiai yra sugrąžinami į realybę ir supratimą, kad jie žiūri istoriją apie žmogžudystę. Filmas prasideda jaunos merginos kūno atradimu ir baigiasi paaiškinimu, kaip tas kūnas ten atsidūrė ir ką mergina turėjo iškęsti.

Neišvengiamas smurtas filmuose visad būna vienas nemaloniausių dalykų, kuriuos tenka žiūrėti. „Vėjų upė“ nėra išimtis. Žiauriosios scenos čia yra pateikiamos būtent taip žiauriai, kaip ir turėtų būti, ir jas žiūrėti yra fiziškai sunku ir nemalonu, nepaliekant vietos nei smurto romantizavimui, nei nusikaltėlių gailesčiui. T. Sheridano filmuose smurtas visad yra pateikiamas be grožio ir su ilga agonija, ką čia žiūrovams yra leidžiama patirti aiškiau nei bet kada. Sniegynų filmavimas ir sušalusių žmonių rodymas galiausiai yra skirti vien tam, kad žiūrovai suprastų, kaip žiauru yra daugybę kilometrų per sniegą bėgti basai.

Dėl to struktūriškai „Vėjų upė“ ir yra nuostabus filmas, paskutinėmis sekundėmis paaiškinantis, kiek daug nusikaltimų prieš indėnų kilmės moteris yra nepranešama oficialiai. Čia yra papasakojama vizualiai plati, bet šiaip tik vienos merginos istorija, leidžianti itin menka dalimi pajausti tų kasdienių tragedijų pasekmes. „Vėjų upė“ yra fiziškai sunkus filmas, kurį mažai kas pasiryš žiūrėti du kartus, tačiau pažiūrėti bent vieną kartą verta.