David Leitch kino visatoje sukasi jau tikrai senai, tik jo pozicija iki šiol buvo žinoma ne dėl režisūros, nes šis projektas jam yra debiutinis. Tai žmogus, kuris koordinuodavo veiksmo scenas didžiojoje dalyje grandioziškiausių veiksmo projektų Holivude. Ir kai kalbame apie jo debiutinę „Atominę blondinę“ – sunku praleisti pro akis tokį charakteristikos aspektą, nes būtent šiame filme jo ilgametė kompetencija tiesiog sužydi.
Berlynas, Šaltasis karas, Siena… Ko norėti daugiau?
Filmo siužetinė ašis sukasi aplink slaptąją britų žvalgybos MI6 agentę Lorein Broton, kuri išsiunčiama į Berlyną, kad išsiaiškintų vieno iš ten infiltruotų agentų nužudymo aplinkybes ir atgautų jo turėtą dvigubų agentų sąrašą. Jos užduotis, kaip galima įsivaizduoti, tikrai nevyksta pagal planą, kai ji ima ypač kruopščiai purtyti visą Berlyno šnipų širšyną.
Žiūrovas į siužetinę liniją įvedamas pakankamai lengvai, tačiau su atitinkamu susikaupimo reikalavimu. Čia galima nusiteikti apturėti pakankamai kokybišką detektyvinio trilerio laiką, kuriame apstu puikaus idėjos plėtojimo, faktų stebėsenos, gaivališkų kovos scenų ir nuostabių kūniškų epizodų.
Vienas ryškiausių filmo aspektų – tai strategiškai kruopščios veiksmo scenos. Dabar būtų sunku prisiminti filmą palyginimui, kuriame viskas būtų atrodė taip iki skausmo tikroviška. Galbūt šviežiausias prisiminimas būtų „Džonas Vikas“, kurio, įdomus faktas, keletą veiksmo scenų strategavo tas pats Davidas Leitchas. Tad tam tikroje plotmėje – „Atominė blondinė“ šiek tiek jautėsi primenanti „Džoną Viką“ – moteriškąją jo versiją.
Kaip ir minėjau dėl paties siužeto, jis pakankamai detektyviškas su trilerio prieskoniu. Čia autentiškai atkuriamas Šaltojo karo Berlyno kontekstas: slogios nuotaikos, infiltracija, nepasitikėjimas, slaptumas… Agentų žaidimai generuojami aukščiausia pavara. Tad panašu, jog detalus žiūrovas neturėtų čia kažko pasigesti. Nebent… daugiau veiksmo. Pats filmo tempas čia yra pakankamai lėtas, nors kokybė – jo tvirta atsvara. Nepaisant to, nors veiksmo epizodai čia ir buvo gaivališkai tikroviški, jų būta tiesiog per mažai: viskas čia sprendžiama daugiausiai verbaliniais, o ne fiziniais veiksmais.
Aktorių tandemas
Kas galėjo pagalvoti, kad Charlize Theron taip gerai derės su Jamesu McAvoy‘umi viename projekte? Likau nustebintas. C. Theron čia vėl buvo charizmatiškas šaltumo įsikūnyjimas kaip Imperatorienė Furioza, o McAvoy‘us turėjo fantastišką galimybę prisiminti „Purvo“ laikus, kur buvo dviveidis, šiurkštus asocialas, kuriam visiškai nusišvilpti ant sistemos.
Kalbant apie Charlize Theron, tai vienas tų neįprastų projektų, kurios jos ypatingai daug… ypatingai atvirai. Tai filmas, kuris jos, kaip aktorės, lygmenyje sulaužė daugybę asmeninių kanonų: daug jos nuogo kūno, lesbiečių scena ir vienas iš epizodų, jai pasibaigęs ant operacinės stalo. Tad taip, be skrupulų galima teigti, jog šiam filmui ji savęs atidavė 110%.
Techninės subtilybės
Kai kalbėjau apie apie autentišką atmosferos atkūrimą, turėjau omenyje ne vien tik pačią aplinką. Filmo dvasingumui sustiprinti puikiai tarnavo ir tuometinis pop ir rock garso takelis. Nuklystant, gaila, jog nespėjau klustelti gerbiamo Andriaus Mamontovo įvertinimo, kuris taipogi susidomėjo šiuo filmu. Dar kartą pasikartosiu, jog veiksminės filmo scenos buvo išdirbtos nepaprastai tikroviškai, todėl vien dėl jų – ir tikrai ne tik – filmą verta pamatyti.
Summa summarum…
Tai filmas, kurio tikrai neverta praleisti pro pirštus, ypač kai kalbame apie tai, jog šiomis dienomis gauname tiesiog per daug klišėmis išgraviruotų projektų. Čia rasite konstruktyvaus siužeto vystymą, puikų scenarijų, nuostabų veiksmą ir nuostabių aktorių sąveikavimą. Tad jeigu siela alksta kokybiškai išdirbto audinio – drąsiai susisupkite į šį filmą.