Vėjo nublokšti

Gone with the Wind

„Vėjo nublokšti“ („Gone with the Wind“) – jausmingas ir kupinas skaudžių išgyvenimų režisieriaus Victor Fleming‘o darbas, pastatytas tais pačiais metais kaip ir žymusis „Ozo šalies burtininkas“ („The Wizard of Oz“). Vos tik pasirodęs, filmas susišlavė daugybę apdovanojimų, tarp jų ir aštuonis Oskarus iš kurių tris – geriausios pagrindinės ir antraeilės aktorės bei geriausio režisieriaus nominacijose. Tai taip pat pirmasis spalvotas filmas, laimėjęs Oskarą už geriausią metų filmą. Filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Margaret Mitchell romaną. Kalbant apie nuoseklumą – tai yra gana gerai pastatyta knygos ekranizacija. Siužeto atžvilgiu panaudoti visi pagrindiniai knygos elementai, tačiau yra trūkumų atskleidžiant veikėjų charakterius.

Filmo siužetinė linija

Filmo veiksmas vyksta Amerikos civilinio karo metu. Pagrindinė filmo veikėja – Scarlet Ohara (Vivien Leigh) – 16-metė aikštinga mergina, drąsiai ir dažnai akiplėšiškai reiškianti savo norus bei visuomet reikalaujanti besąlygiško pripažinimo vyriškoje kompanijoje. Deja, nors ir galėdama pasiekti kone bet kurį norimą vyrą, ji nelaimingai įsimyli poetiškąjį kaimyną Ashley Wilkse‘ą (Leslie Howard), kuris, deja, susižieduoja su savo pussesere Melanie (Olivia de Havilland). Nevilties vedama veikėja priima neapgalvotus sprendimus ir išteka už visiškai nemylimo vyro, kuris tik karui prasidėjus žūsta. Taigi, jaunoji Ohara dar būdama visai vaikas, tampa našle. Susilaukdama didelio aplinkinių pasipiktinimo, mergina atsisako našlės rolės. Į jos gyvenimą įžengus visų nemėgstamam ir laisvas pažiūras toleruojančiam Rettui Batlerr‘iui (Clark Gable), jos gyvenimas keičiasi visai netikėta linkme. Rodosi, kad šis kandus ir dažnai nepakenčiamai erzinantis vyras įsimyli Scarlet, nors tai parodo tikrai keistais būdais. Negalėdama išsižadėti savo meilės Wilkse‘ui, mergina atsiduria tarp dviejų vyrų. Tarp šios meilės istorijos įsipina ir karo sukeliamos nelaimės, kurios priverčia veikėjus susidurti su tikru gyvenimu. Viso filmo metu stebime Scarlet metamorfozę iš jaunos, kaprizingos ir egocentriškos merginos į suaugusią, sugebančią už save kovoti moterį, nebijančią šokiruoti aplinkinių savo elgesiu ir visomis išgalėmis besistengiančią gelbėti nuo karo nelaimių tiek save, tiek artimuosius.

Vaidyba ir techninė filmo pusė

Vivien Leigh pagirtinai gerai atliko Scartlet Oharos vaidmenį. Aktorė sugebėjo atskleisti pagrindines knygos veikėjos charakterio ypatybes, tačiau pasirodė, jog veikėjos charakteris buvo truputį sušvelnintas. Knygos herojė buvo gerokai akiplėšiškesnė ir egocentriškesnė, visiškai nepaisanti aplinkinių ir net pasiryžtanti kenkti tiems, kurio trukdo jai siekti savo tikslų. Filme šis bruožas nebuvo taip ryškiai atskleistas. Nepaisant to, aktorei gerai pavyko suvaidinti tiek jaunąją Skarlet, tiek jau turinčią vaikų motiną. Pyktis ir apmaudas dėl nesipildančių svajonių, padarė veikėją abejingą savo šeimai ir tik sunkios ir pamokančios gyvenimo aplinkybės pradėjo keisti merginos charakterį ir padėjo atrasti tikrąsias vertybes.

Clark‘ui Gable priskirtas Reto Batlerio personažas buvo suvaidintas nepriekaištingai. Tiek lyginant su knygos veikėju, tiek vertinant vien tik filme pamatytą herojų, tikrai galima sakyti, kad šiam aktoriui pavyko tobulai suvaidinti arogantišką ir sarkastišką vyrą. Toks aktorių duetas sudarė puikią, vienas kito vertą porą. Ši rolė buvo pasiūlyta ir Gary Cooper‘iui, kuris jos atsisakydamas pasakė, kad šis filmas bus didžiausia nesėkmė Holivudo istorijoje. Kuomet filmas susilaukė tokio pripažinimo, Cooper‘iui tikriausiai beliko tik nusigraužti nagus.

Olivia de Hallivand taip pat gerai atliko savo vaidmenį, suvaidindama švelnią ir nuolankią, kiek svajingą Wilkse‘o sužadėtinę, o vėliau ir žmoną. Naivumas neleido Melanie pamatyti aplinkinių piktų kėslų ir kerštingo elgesio. Visiems atleidžianti ir padedanti mergina iškart asocijuojasi su motinos Teresės ar mergelės Marijos įvaizdžiu. Leslie Howard‘o suvaidintas personažas buvo gerokai per mažai išplėtotas. Per visą filmą sužinojome tik tiek, kad jam itin brangios šeimos tradicijos (santuoka su Melanie buvo iš anksto suplanuota) ir galėjome pastebėti kiek poetišką, švelnų charakterį. Pagal knygą, šio veikėjo pasirodymas turėjo sukelti gerokai daugiau permainų, būti kaip nuolat persekiojantis ir kankinantis šešėlis, vilties šaltinis, siekiamybė.

Sukurti veikėjų įvaizdžiai aiškiai nubrėžė liniją tarp valdomųjų ir valdančiųjų, aiškios rasinės nelygybės apraiškos. Juodaodžiai filme atlieka vien tik tarnų vaidmenis ir tiek elgesio, tiek kalbos manieromis jie ryškiai skiriasi nuo valdančiųjų. Dialogai filme labai įdomūs, ypatingo dėmesio verti Reto ir Skarlet pokalbiai, kurie skoningai užpildyti kandžiais Reto juokeliais ir sarkazmu. Dialogais sukuriama jausminė įtampa, režisierius nepabijojo šokiruoti žiūrovų paimdamas iš knygos ir pakankamai žiaurių eilučių (pavyzdžiui, Reto įtūžio persmelktas pasakymas „Galbūt įvyks nelaimingas atsitikimas“ su aliuzija į persileidimą, pokalbio su nėščia moterimi metu).

Filmas pastatytas iš dviejų dalių taip perskiriant ir veikėjų gyvenimus į du etapus. Abi dalys prasideda gimtosios Skarlet žemės, Taros, vaizdais. Filmo pirmoji dalis pavadinta uvertiūra, o antra – antraktas, tarp jų dar yra trumpa intermisijos scena. Visose scenose meniškai parinkti Taros vaizdai su įvedančia į filmo dalį muzika. Muzikinis pasirinkimas tikrai geras, parinkta klasikinė muzika tobulai dera su filmo siužetine linija. Tiek po uvertiūros, tiek po antrakto scenų, geriau susipažįstame su tuometine šalies padėtimi (keičiantis kraštovaizdžiams pateikiami ir istoriniai faktai). Aiškus kontrastas tarp šių dviejų dalių: filmo pradžioje matome ramius, žavingus kraštovaizdžius, nesibaigiančias laukų platybes, miškus, o antra dalis žiūrovus pasitinka karo ir nuniokotų gyvenviečių vaizdais. Taip pat į dvi dalis pasidalina ir veikėjų gyvenimai, įvyksta lūžis, po kurio kardinaliai keičiasi tolesnis veiksmas. Jeigu pirmojoje dalyje dar galėjome stebėti laimingą ir šviesų gyvenimą, tai antrojoje veikėjai yra persekiojami karo, skurdo ir kančios šešėlių. Dėl tokio siužeto posūkio, keičiasi ir filmo spalvos: beveik iki pusės filmo daugiau dominuoja šviesios, ryškios spalvos, saulėti orai ir malonus akiai fonas (gamta, jaukūs namai), o antroje pusėje daugiau tamsių spalvų, apgriuvusių namų ir sužalotų kareivių vaizdų. Taip pat derėtų atkreipti dėmesį, kad sukuriamas net orų pokytis – lietus, apniukęs dangus, naudojamas tamsesnis apšvietimas.

Apibendrinimas

„Gone with the Wind“ – tai jausminga drama apie gyvenimo blaškomus ir savosios laimės ieškančius žmones. Amerikos civilinio karo pasėkmės, nelaiminga meilė, tragiškos mirtys ir kiti skaudūs išgyvenimai žingsnis po žingsnio brandina veikėjus, kurie filme tiesiogine prasme yra stumdomi ir, kaip šachmatų figūros, perstatomi savo pačių gyvenimuose į vis kitokių veikėjų roles.

9.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles