Populiarių ir ypatingai gerai žinomų serialų „Reklamos vilkai“ ir dalies „Sopranų“ serijų scenaristas Matthew Weiner‘is, galima sakyti, žengia pirmuosius žingsnius į didžiuosius kino ekranus su savo paties sukurtu scenarijumi filmui „Tu esi čia“.
Režisierius kviečia leistis į tikrą kelionę, kurioje galime sutikti pačių tikriausių asmenybių. Šiame gyvenimiškos patirties ir tikrų pojūčių kupiname filme juostos kūrėjas pasiūlys susipažinti su tokiais žmonėmis, kurie gyvena tarp mūsų, jaučia aistrą ir meilę, nekenčia ir riejasi dėl pačių elementariausių dalykų.
Apie ką mes čia
Styvas – laimingas mergišius, orų berniukas, gyvenantis… „padoriai“ – kaskart vakarus leidžiantis vis su kita mergina, o namo grįžtantis naujutėlaičiu „Chrysler“ kabrioletu. Viskas kaip ir tvarkoje, tik jis turi visiškai trenktą draugą Beną (turbūt dauguma ir mūsų tokį turi), nesugebantį savimi normaliai pasirūpinti, svaigstantį apie pasaulines kapitalizmo blogybes ir nužmogėjimą. Vieną dieną miršta Beno tėvas, todėl Styvas, kaip tikras draugas, nuveža jį į gimtuosius namus, kur ir prasideda visiškai netikėti gyvenimo vingiai ir savęs pažinimas ne tik Styvui, bet ir Benui.
Kūrinio vidus
Pirmiausia – filmo žanras. Per daug nevyniojant į vatą – tas, kuris šį filmą pavadino komedija, yra paskutinis asilas. Tikrai taip, nes šioje juostoje komiškumo ar bent kažkiek juokelių nė su žiburiu nerasi. Tai yra tikrų tikriausia drama su ganėtinai silpnai sudėliotais veiksmų motyvais ir dar keistesniais nušvitimais.
Akivaizdžiai matėsi, kad pagrindiniai vaidmenys buvo rašomi konkretiems veikėjams. Kad ir kaip tai bebūtų keista, bet tai tik dar labiau suprastino pačių veikėjų pateikimą. Apskritai, nors gyvenimiškos situacijos yra labai įprastos mums visiems, visi juostos veikėjai atrodo labai dirbtini – kažkas kažką įskaudina, o kažkam reikia pagauti vištą. Visa aplinka labai kasdieniška, bet veikėjai atrodo lyg būtų ne savose stichijose.
Scenarijus iki galo neišdirbtas, o kartu galima ir pasakyti, kad jau kažkur matytas. Tai yra labai keista, nes būtent M. Weiner‘is yra vienas tų režisierių, sugebančių sukurti tikrai gerus produktus. Nepaisant to, labai sunku susivokti, kam skirtas pats filmas. Tai nėra tipinė drama, kurioje daug ašarų ar skausmo, tai tikrai ne komedija – pozityvo šioje juostoje irgi mažai. Juostoje nemažai necenzūrinės kalbos, nuogybių, taip pat ir kraujo neatsisakoma (nebūtinai žmogaus), todėl net nežinai, koks reitingas turėtų būti skirtas, mat pats turinys nėra jau toks ypatingas.
Visą rodymo laiką filmas kelia labai dviprasmiškus jausmus – sunku suprasti, ar jis tau patinka, ar ne. Galiausiai filmą galutinai sugadina paskutinės kelios minutės ir pati pabaiga. Režisierius akivaizdžiai bandė palikti kabliuką, kurį pamatęs imtum galvoti „Kas nutiko toliau? Kaži, kaip dabar bus?“. Deja, filmas nebuvo toks įtraukiantis, kad galima būtų daryti nors ir pačias menkiausias išvadas ar apmąstyti tolesnius veikėjų likimus.
Techninė juostos pusė
Visą filmą gelbsti ganėtinai standartinis, bet tikrai neblogas operatoriaus darbas. Jis meistriškai užfiksuoja aplinkos detales ir sulieja viską į vieną visumą, kai visa aplink esanti gamta yra tiesiog nuostabi. Žali medžiai, auksiniai kviečių laukai – viskas, kas mums, lietuviams, yra artima ir gražu, parodoma šioje juostoje. Ir svarbiausia, nors ir nemažai kalbama apie miestą, jo paties yra labai mažai.
Garso takelis pasitaikė visai neįsimintinas. Galbūt dėl to, kad viską, visgi, užgožia tikrai gražūs vaizdai ir prastas scenarijus. Nepaisant to, visiškai nykus garso takelis yra dar vienas kirtis šiam filmui.
Tiek garso, tiek vaizdo montažai atrodė pakankamai geri, nors ir nebuvo nieko stebuklingo, bet ir didelių, į akis krintančių, klaidų buvo išvengta. Visos filme rodomos scenos pereina tvarkingai, nėra minties šuolių, tad visą filmą išžiūrėti salėje yra įmanoma būtent dėl lengvai ekrane slenkančio vaizdo, kuris tiesiog neerzina.
Aktorių kolektyvinis darbas
Išties labai gaila dėl juostoje pasirodančių aktorių. Pirmiausia dėl Owen‘o Wilson‘o, kuris vos ne tiesiogine prasme paskandino savo puikų aktorinį humoristinį talentą alkoholyje. Aišku, čia ne komedija, bet klausyti jo deklamuojančio nuvalkiotus bajerius apie šiltas ir drėgnas vieteles – liūdna. Nepaisant to, Owen‘as sukūrė tokį veikėją, kuriam buvo galima jausti šiokią tokią simpatiją.
Dar sudėtingiau stebėti Zach‘ą Galifianak‘į. Kiekviename naujai išleistame filme jis rodomas kaip protiškai atsilikęs ir sunkvežimio pervažiuotas kalakutas, todėl darosi tikrai nemalonu. Tokia aktoriaus poza buvo šiek tiek juokinga „Vingiuotame kelyje namo“ arba labai tiko „Pagiriose“, tačiau matyti jį kiekviename filme tokį patį – tikra kančia. Vienintelis džiuginantis dalykas – Zach‘o pasikeitimas, už kurį jam galima duoti penkis!
Bjauriąją Beno seserį įkūnijo Amy Poehler. Dažniausiai serialuose matoma arba animaciniuose filmuose girdima aktorė niekaip nesugebėjo atsiskleisti. Galbūt jai trukdė bjaurios kalės veikėjos portretas, kuris buvo toks siaubingai stereotipinis, kad net koktu.
Turbūt geriausiai atsiskleidusi visoje juostoje buvo Laura Ramsey, suvaidinusi Beno pamotę. Na, ir ne tik. Tai buvo vienintelė veikėja, kurią norėjosi matyti kaip įmanoma daugiau. Tuo pačiu keletą kartu norėjosi ir užvožti. O toks kylantis emocijų nesupratimas šiuo atveju yra geras ženklas. Tai reiškia, kad aktorė sugebėjo sukurti itin žmogišką veikėją.
Likę aktoriai – mažos žuvelės, visiškai nieko nedavusios filmui.
Verdiktas
„Tu esi čia“ – tai gana silpnas tikrai neblogo režisieriaus darbas, kuris ir vėl, greičiausiai, sugrąžins M. Weiner‘į į televiziją. Silpnoki ir nuvalkioti dialogai, niekaip neperprantama, nors ir paprasta, istorija ir sudėtingi pinigų bei meilės troškimai taip suvelia mintis, jog sunku ir besusigaudyti, kas dedasi ekrane. Jokio humoro neturinti komedija taip pat beveik neturi ir tinkamai sukurtų veikėjų, kuriuos galima būtų suprasti, pamilti ar, kad ir, nekęsti. Pasijusti dviprasmiškai verčiančią juostą galiausiai pribaigia klišių pilnas ir nuviliantis finalas, po kurio toliau galvoti apie veikėjų likimus nebelieka ūpo.
