„Provincijos žudikas“
Praėjus beveik trisdešimčiai metų, Lietuvos kino padangėje vėl galima išvysti detektyvinio žanro juostą, kurią dovanoja kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, remdamasi Renatos Šerelytės romanu.
Režisierė pristato intriguojantį ir paslaptingą tamsų filmą, kuriame žiūrovas pats turės apgalvoti visą veiksmo eigą, nes užsuktas siužetas privers gerai pasukti smegenis, išnarpliojant šią neįprastą bylą.
Apie ką mes čia…
Atokiame miestelyje, kuriame visi kiekvieną pažįsta, įvyksta kraupus nusikaltimas. Viešbučio kambaryje rasta negyva mergina. Bylą ima tirti žinoma miestelio tardytoja, kurios sumanus protas priveda ją prie labai kraupios tiesos.
Kūrinio vidus
Nepilno mėnesio bėgyje, gauname jau ketvirtą lietuvišką juostą, tačiau šį kartą jaučiamas vienas didžiausių nusivylimų, nes dabar tiesiogine to žodžio prasme, pasišaipoma iš žiūrovų pristatant antrarūšį televizinio lygio projektą.
Prasidėjus juostai matosi labai silpnas produkcijos lygis, siužetinės linijos eiga visiškai chaotiškai pateikiama, o blogiausia, jog pati istorija sudėliota gabalais, todėl prarandamas ir nuoseklumas, galintis priversti jausti įtampą ir nežinią nuo ekrane rodomų vaizdų. Kaip bebūtų gaila, tačiau to neįvyksta, todėl netgi sunku atsipalaiduoti, kai ekrane matosi juosta, sukurta televizijai pigaus serialo pavidalu.
Pati filmo istorija galbūt ir būtų įdomi, tačiau veiksmo pateikimas ir, žinoma, nuobodžios buities akcentavimas visame filme leidžia tik nuobodžiauti žiūrint į laikrodį kada jau pasibaigs šis nesąmoningas pobūvis kine. Išties, jau įpusėjus filmui galima suprasti, kaip jis pasibaigs net neskaičius knygos. Sukurti detektyvinę atmosferą režisierei nebuvo lemta, kol galiausiai, viskas virsta į kraupią dramą su neįtikinamu siužetu. Nejaugi tokio filmo nusipelnė mūsų šalies žiūrovai? Tikrai ne. Gaila dar knygos autorės, su kurios kūriniu taip neatsakingai pasielgta.
Filmo veikėjai šiek tiek atskleidžiami, žinoma, tuo pačiu parodoma lietuviškosios provincijos buitis bei žmonių mentalitetas. Ypač gerai pateikiama senyvo amžiaus mokytoja, kuri asocijuojasi su vienatvės jausmu. Tokių senolių sutinkame gyvenime dažnai, todėl bent jau veikėjai pateikti atitinkamai, kas priduoda filmui vienkartinio džiugesio. Pagrindinė filmo herojė, tardytoja, pateikiama taipogi neblogai, parodoma jos metamorfozė, nuo įsimylėjusios mergaitės iki šiurkščios moters, kuri savo gyvenime neturi nieko šviesaus. Tuo ir pasibaigia personažų įdomumas.
Vienas iš neblogų ir retų filmo dalykų, tai sovietmečio pateikimas ir niūri, pilka to laikotarpio atmosfera lydinti filmo scenas. Čia pasidarbuota iš peties, bent jau autentiškai pristatyta atmosfera, kas jau džiugina akis, ir parodo bent režisūros būvimą filme.
Viską apibendrinus ir nenorint išpasakoti pačių geriausių ir intriguojančių vietų, galima teigti, jog tai vienas prasčiausių lietuviškų kurinių, kuris vos lenkia nieko vertą Martinsono „Tylią naktį“.
Techninė juostos pusė
Silpnas filmo biudžetas iš karto apsireiškia pasižiūrėjus į juostos kokybę. Operatoriaus darbas apgailėtinas, montažas tuo labiau, ypač pasižiūrėjus kaip sudėliotos visos scenos. Susidaro įspūdis, jog kurta buvo specialiai tam, kad filmą parodytų per televiziją ir jau nuspręsta, kuriose vietose bus reklama.
Garso takelis taipogi silpnas, vien tik pradžioje įtemptos muzikinės kompozicijos melagingai afišuoja apie juostos įtemtos atmosferos buvimą, bet, deja, pradžia ir liko pati smagiausia, kai nuotaika dar nebuvo sugadinta po peržiūros.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau dažnai minima, viena didžiausių lietuviško kino bėdų – tai aktorių vaidyba. Šiuo atveju darosi tiesiog juokinga, nes atrodo, kad beveik visa „Dviračio žinių“ delegacija suvaidino šiame filme.
Vienintelis vertas pagyrimo, kaip keista, yra Aistis Mickevičius. Epizodiškai pasirodęs vyras bent jau įtikinamai perteikė savo vaidinamą personažą, ko negalima pasakyti apie likusius juostos dalyvius.
Neringa Varnelytė, Rimantė Valiukaitė, Gediminas Storpirštis, Algirdas Dainavičius – visi jie pasirodo klaikiai, o ką jau kalbėti apie Jurgitą Jurkutę, kurios pasirodymas pats prasčiausias. Netgi nupurto pasižiūrėjus į tokią prastą visų aktorių vaidybą.
Verdiktas
„Vardas tamsoje“ – tai prastas ir visiškai neintriguojantis detektyvas, kuriame dominuoja vien tik lietuviška depresija, silpna vaidyba ir neskoningai papasakota istorija, verčianti pagalvoti apie tolimesnę nacionalinio kino raidą.
