„Dingę“
Nesukūręs nieko įsimintino savo karjeroje, režisierius ir scenaristas Johnas Huddlesas, po penkiolikos metų pertraukos grįžta ir pristato savo trečią kino kūrėjo karjeros darbą ir tuo pačiu patį išradingiausią savo sukurtą projektą.
Režisierius kviečia atsidurti viename išradingame filosofiniame eksperimente, kurio metu žiūrovams gana neįprastu būdu bus atskleista žmonijos prigimtis – išlikimas.
Apie ką mes čia…
Dvidešimt studentų atėję į paskutinį filosofijos egzaminą net nenutuokia, ką jiems yra paruošęs jų dėstytojas. Jie turės sudalyvauti intelektualiame ir gyvenimiškame eksperimente, kurio tikslas atskleisti kiekvieną iš jų. Viskas prasideda gana ramiai, kol nepradeda mirti vienas po kito eksperimento dalyviai…
Kūrinio vidus
Filmo idėja gana smagi ir kartu originali, kas jau nuo pat pirmų juostos akimirkų sugeba pritraukti prie ekrano, todėl netgi galima nustebti, jog B kategorijos darbas lenkia daugelį panašaus žanro filmų vien tik savo išskirtinumu. Už tokią malonią nuostabą tenką dėkoti režisieriui, nes jis įnešė ne tik nuotykių ir įtampos, bet dar ir sodraus humoro.
Siužetinės linijos pateikimas nenuobodus, tampantis nervus ir laikantis įtampoje ir nežinioje, todėl beveik viso filmo metu kamuoja nežinia ir savo paties sukurtos teorijos dėl filmo baigties. Smagu, jog režisierius tokiais būdais žaidžia su žiūrovais, tačiau einant link pabaigos viskas pasidaro aišku. Gaila, nes galėjome gauti viena malonesnių per pastaruosius metus kinomanų rate taip vadinamą „mindfucką“. Žinoma, lengviausia jo formą, bet jau ir tai būtu didelis siurprizas.
Juostoje labai daug humoro. Įdomiausia, jog jis nėra tiesmukas ir banalus kaip daugelyje paaugliams skirtų filmų, kuriuose dominuoja alkoholis, nuogybės ir keiksmažodžiai. Netgi homoseksualumas pateikiamas labai žaisminga forma. Scenaristui vien už tokias šmaikščias akimirkas filmo metu tikrai galima duoti dešimt balų.
Pati istorija, kaip jau minėta, gana originali, tačiau einant link pabaigos filmas tampa antrarūšiu veikalu, labai toli nusivažiavusiu nuo pagrindinės minties. Siutina dar tas faktas, jog kai kuriose eksperimento dalyse iki galo nepaaiškinami vieno ar kito veikėjo veiksmai. Žinoma, daugelyje atvejų tai gana banaliai išreikštos tezės, tačiau galima buvo ir rimčiau prieiti prie neatsakytų klausimų.
Veikėjai nėra iki galo perteikti, todėl visame filme galiausiai matoma vos kelių personažų lyderystė, kuriuos kamuoja meilė. Toks Bermudų trikampio vaizdas apdorotas švelnių širdies jausmu. Taip, taip, be meilės čia nė žingsnio. Juk kaip kitaip pritrauksi mažas mergaites į kino sales?
Bendrai pasižiūrėjus į visą filmą ir tai, ką nori pasakyti kūrėjas, galima pripažinti, jog idėjos prasme viskas atrodo puikiai, tačiau įgyvendinimas daugelyje vietų šlubuoja, kas padaro filmą mažiau patrauklesniu. Nenuostabu, juk filmo biudžetas labai jau minimalus, o įgyvendinti tokią mintį reikia nemažai lėšų.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas patrauklus dalimis. Sprogimai ir specialieji efektai atrodo graudžiai, lyg prieš dvidešimt metų matytas vaizdas, o viskas atrodo taip nenatūraliai, jog kartais labai nemalonu žiūrėti.
Operatoriaus darbas neblogas, ypač paskutiniame eksperimente. Visą grožį parodantys egzotiniai vaizdai šildo akis ir kūną, bet visumoje, neatskleistas juostos potencialas ir pasaulio pabaigos vaizdas, todėl net neblogas garso takelis nesugebėjo pagaivinti atmosferos.
Montažas silpnokas, kelios scenos visiškai blogai suderintos, kas parodo tam tikrus nelogiškus reiškinius viso filmo metu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Silpniausia juosto dalis tai aktoriai. Tiek daug jaunų ir gražių veidu matome filme, tačiau nei vienas iš jų nesugebėjo atitinkamas pasirodyti prieš kamerą.
Vienintelis ir tikrai neblogai pasirodęs visame filme yra dėstytoją vaidinantis Jamesas D‘Arcy‘is, kuris ir įneša daugiausiai indėlio į šio filmo vaidybinės pusės stiprumą.
Kiti aktoriai atrodo klaikiai, o ypač Sophie Lowe, serganti Kristen Stewart sindromu. Ji net meilės scenose atrodė kaip mumija. Jokios aistros, meilės akyse, užsispyrimo nebuvo matyti, tik pražiota burna visą filmo rodymo laiką.
Juostoje matomi ir kadaise gana žinomi jaunos kartos aktoriai, kurie po vieno ar kito projekto užgeso. „Hario Poterio“ žvaigždė Bonnie Wright, „Šnipų vaikučių“ pažiba Darylas Sabaras, Rhysas Wakefieldas ir Fredie‘is Stroma atrodo tiesiog apgailėtinai. Kalbant apie Wakefieldą, galima suprasti, kad ir jis, kaip „Saulėlydžio“ žvaigždė Tayloras Lautneris, savo kontrakte turėjo punktą, kas dešimt minučių rodyti pilvo presą. Graudinantis vaizdas ir tiek.
Verdiktas
„Išlikimo eksperimentas“ – tai gerą idėją ir potencialą turintis pasakojimas, kuris taip ir nesugebėjo atskleisti savo stipriosios pusės, o silpni vaizdo efektai ir klaiki vaidyba dar labiau sugniuždė visą bendrą istorijos išradingumą.
