VALERIANAS ir Tūkstančio planetų miestas

Iš Prancūzijos kilęs režisierius Lucas Bessonas jau daugelį metų stebina pasaulį be galo ambicingais projektais. Tai ir „Penktasis elementas“, ir „Nikita“, „Leonas“ ir „Liusi“. Daugybė filmų, kuriuos jis režisavo ir dar daugiau, kuriuos prodiusavo. Ir štai atėjo ta akimirka, kai daugiau nei pusę gyvenimo svajojęs apie vieną projektą režisierius gavo laisvę ir pinigus jį įgyvendinti. Tad… Taip atsirado „VALERIANAS ir Tūkstančio planetų miestas“.

Valerianas ir Lorelina – du tarpgalaktiniai agentai, dirbantys naujajai vyriausybei XXVIII amžiuje. Dabar visos rasės – žmonių ir kitos – gyvena kartu, skirtingose planetose. Tačiau esminė visų skirtingų civilizacijų išmintis yra susitelkusi Alfa kolonijoje, kurią ištinka paslaptinga krizė. Valerianui ir Lorelinai duodama užduotis rasti vienintelį savo rūšies atstovą, kuris galėtų atstatyti pusiausvyrą ir išgelbėti Alfą. Tiesa, misijos metu ima aiškėti, kad tai toli gražu ne visa tiesa apie šią užduotį.

Lucas Bessonas tikrai yra tas pasaulinio lygio režisierius, kuris sugeba kurti įspūdingus filmus. Ir kad ir kaip bebūtų, paskutiniai jo darbai nėra baisiai stebuklingi. Tam tikra prasme. Vizualiai jie atrodo nepriekaištingai. Ką galima pasakyti ir apie šį filmą, bet turinys yra tiesiog juokingas. Scenarijų, remdamasis be galo populiariu prancūzų mokslinės fantastikos komiksu „Valerianas ir Lorelina“, parašė pats Lucas Bessonas. Anksčiau jis buvo minėjęs, jog šis filmas buvo jo svajonių projektas, apie kurį jis galvojo ir laukė tinkamos akimirkos beveik 40 metų. Atrodytų, tiek išlauktas ir brandintas darbas tiesiog privalo būti geras. Tačiau… Ne.

Kalbant grynai apie istorijos pusę ir patį scenarijų. Jis silpnas, neišpildytas, labai sunkiai suvokiamas. Viskas atrodo labai paprasta ir aišku, bet tuo pačiu labai suvelta ir painu. Ekrane visko vyksta tiek daug, kad daros sudėtinga suvedžioti visas linijas, taškus ir suvokti, aks dėl ko darom. Filmo pagrindu tampa specialieji efektai, o siužetas atsiduria kokiam trečiam plane. Ir nors filme nemažai veikėjų, jie labai palaidi.

Palaidi ta prasme, kad po filmo taip ir lieki nesupratęs, kodėl jie taip elgiasi. Dėl meilės? Na… gal. Dėl kažkokių paslėptų motyvų? Tikrai taip. Taip paslėptų, jog jų rasti neįmanoma. Blogiečio motyvai išvis absurdiški. Dar absurdiškiau, kad vienas žmogus sugeba viską nuslėpti nuo tokio dydžio kolonijos. Kas išvis yra absurdo viršūnė. Juolab, kad per dešimt pasikartojančios ekspozicijos minučių ne kartą buvo pasakyta, jog kolonijoje susirinkę šviesiausi visatos protai, besidalinantys savo išmintimi ir pažanga. Taigi, labai keista.

Pagrindinių veikėjų linija taip pat ne pyragai. Pagal komiksus, Valerianas yra įsimylėjęs Loreliną ir visaip bando ją „kirkinti“. Jeigu taip galima sakyti. Tuo tarpu čia lyg ir bandoma tą perteikti, bet iki galo niekas ir nevyksta. Kažkokie labai keisti sąmojai apie gražius žmones, tobulus vienas kitam, nėra pagrindas būti kartu ir tikrai nekuria kažkokios romantinės linijos. Vėl gi, pagal komiksus, Lorelinai visiškai neturi jausmų Valerianui, o čia lyg ir rodoma, kad turi, bet bando atsimušt, nes jis – mergišius. Tai… Kaip ten yra iš tikro? Žinoma, nereikia lyginti originaliojo turinio ir filmo, bet bet kuriuo atveju, ši meilės istorija labai silpna. Prie viso kito prisideda ir labai menkas tų pačių veikėjų išpildymas ir motyvacijos daryti apskritai kažką paaiškinimas.

Ir nors istorija yra labai silpna filmo dalis, ją labai gerai atsveria specialieji efektai ir visa vizualizacija. Galima net sakyti, jog režisierius ar kas ten už filmo dar stovėjo, suprato istorijos trapumą ir viską bandė paslėpti po kalnu efektų. Ir ne tik efektų. Veiksmas čia tiesiog nesustoja. Labai retai turime akimirką atsikvėpti, nes ekrane vis kažkas vyksta. Reikia daug stebėti, vaizdai keičiasi kas sekundę ir neleidžia užmigti. Patys specialieji efektai tikrai verti įvertinimo. Aukšto lygio šou, kuris net ir su labai erzinančiu 3D priverčia aikčioti. Bet tai tik parodo, jog filmas yra visiška „Įsikūnijimo“ kopija. Ne turinio prasme, bet įgyvendinimo. Efektai tiesiog nenusakomi žodžiais, o kas už jų – nėra žodžių apsakyt tuštumo.

Techniškai filmas taip pat puikus. Visas montažas yra sklandus, labai patrauklus ir įtraukiantis. Kaip labai geras pavyzdys yra Valeriano šuolis per kolonijos dalis. Tai supras filmą pamatę, tad smarkiai nespoilinsiu, bet iš stebėtojo perspektyvos persijungiame į visai kitokį vaizdą, kamera seka veikėją lyg trečio asmens žaidime ir tarsi norisi paimti pultelį ir pačiam kažką daryti. Tai yra įdomu ir retai juntama sėdint salėje.

Apie aktorius kalbėti taip pat smarkiai nesinori. Čia jie buvo ir tiek. Net ir Clive‘as Owenas atrodė silpnai. Jo veikėjas buvo toks prastas, kad jam nepavyko išspausti kažko  gudraus. Kad ir kaip Dane‘as DeHaanas geba vaidinti, kai to labai nori, čia jam nelabai pavyko. Gal dėl to, kad jo partnerė modelis Cara Delevigne išvis negeba vaidint. Gal dėl to, kad ne jam skirtas filmas? Sunku pasakyti, bet šis duetas buvo lyg du atskirose lauko pusėse stovintys medžiai, ramiai šnarantys pučiant stipriam specialiųjų efektų vėjui.

„VALERIANAS ir Tūkstančio planetų miestas“ pribloškia kokybiškų specialiųjų efektų gausa ir prikausto prie kėdės įmantriais vaizdais. Šis filmas tampa dar viena metų pramoga, kurią smagu žiūrėti kine, jei tik pavyksta išjungti smegenis ir gerėtis nuostabiais vaizdais. Ir nors efektais bandoma užkaišiot visas siužetinės linijos skyles ar aktorių nesugebėjimą perteikti paviršutiniškų veikėjų, šie trūkumai vis tiek išlenda. Nepaisant to, filmas nepalieka didžiulio kartėlio po peržiūros.