Valentinas už 2rų

„Liūdnas Valentinas“

Režisierius ir prodiuseris Donatas Ulvydas, iki praeitos savaitės dar galėjęs girtis, jog sukūrė patį pelningiausią nepriklausomos Lietuvos filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ bei du komedinius finansiškai patrauklius laimėjimus kaip „Valentinas vienas“ ir „Kaip pavogti žmoną?“, pristato savo praeitų metų hito tęsinį, kuriame, deja, jis pelnė tik prodiuserio funkcijas, o režisieriaus kėdę užėmė Evaldas Kubilius, prisidėjęs ir prie filmo scenarijaus.

Kino kūrėjų tandemas šv. Valentino dienos proga kviečia žiūrovus vėl atsidurti kelių porų gyvenimuose ir iš arti pamatyti, kaip jie bando per šią įsimylėjėlių šventę būti laimingais ir gyvenimu patenkintais žmonėmis.

Apie ką mes čia…

Penkios skirtingos poros bando atrasti laimę per jausmingą ir meilės kupiną šv. Valentino dieną, tačiau dėl nelabai palankiai susiklosčiusių situacijų, jų santykių laukia daug išbandymų bei kuriozų, kuriuos vainikuoja ne kas kitas, o pats Valentinas.

Kūrinio vidus

Po pirmojo „Valentino“ pasirodymo ir jo neskanaus turinio tapo aišku – jei filmas atsipirks, mūsų lauks tokio pobūdžio komedijų bumas. Taip ir įvyko. „Moterys meluoja geriau. Kristina“ pasirodė mūsų šalies kino padangėse ir savo lėkštu siužetu dar labiau sugniuždė kiną mylinčius žmonės, todėl belaukiant dar vienos Donato Ulvydo komercinės porcijos „Kaip pavogti žmoną?“ pavidalu darėsi neramu. Ir štai, filmas ne tik pranoko lūkesčius, tačiau leido puikiai praleisti laiką kino salėje ir nuoširdžiai pasijuokti. Po tokio patenkinamo pasirodymo, laukti 2013 metų kino hito tęsinio tapo šiek tiek ramiau. Pagaliau kino ekranuose pasirodžius filmui „Valentinas už 2rų“ paaiškėjo, kad kūrėjai nieko nepasimokė iš praeito karto.

Jeigu pirmojo filmo scenarijus buvo perpirktas iš kanadiečių, tai čia istorija visiškai parašyta. Akivaizdu, kad skubėta, labai skubėta pristatyti filmą Valentino dienos progai, todėl bendras vaizdas tiesiog nykus. Tuo pačiu suprantame, jog mūsų šaliai trūksta gerų scenaristų, kurie mokėtų net ir pačias banaliausiais situacijas perteikti subtiliai. Įdomiausia, jog po šio filmo peržiūros, pirmtakas išauga akyse. Pirmoje dalyje bent jau kai kurie personažai sugebėjo pralinksminti. Čia, deja, to nesimato. Visi veikėjai labai susikaustę, niekas iš jų nespinduliuoja išskirtine charizma. Tokiuose filmuose būtent veikėjai ir padaro didžiausią įtaką siužetinės linijos plėtojime. Prisiminkime bent jau kelis amerikiečių filmus, kurie buvo pristatyti almanacho stiliumi. Net pačiame blogiausiame tokio tipo filme „Naujieji metai Niujorke“ buvo visai linksma, o čia mūsų kino kūrėjai antrą kartą užlipa ant to paties grėblio.

Siužetinės linijos veiksmas vyksta labai lėtai, jo negelbėja net ir vulgarūs bandymai perteikti vieną ar kitą situaciją su apnuogintais veikėjų kūnais, kurie, kaip jau įprasta, privalo nukreipti žiūrovų dėmesį nuo neišdirbto scenarijaus. Dialogai gana primityvus ir visiškai nejuokingi. Filmas labiau panašus į labai blogai pastatytą dramą, nei į komediją. Vien tik nepasisekusios gyvenimiškos situacijos. Žinoma, tam tikrose situacijoje matosi tikra ir labai žiauri realybė, kai žmonės nesugeba džiaugtis gyvenimu ir gyvena rutinoje, tačiau viskas išreikšta pernelyg supaprastintai. Be to, tai visgi kaip ir komedija, todėl dramatiškumo čia nereikėjo dėti arba jau reikėjo kurti filmą būtent draminiu pavidalu. Dabar gavosi košė, kuri visą peržiūros laiką tiesiog gniuždo.

Galiausiai peržiūrėjus filmą ir susipažinus su naujais, žymiai prastesniais veikėjais, kurie ne tik, kad neatsiskleidžia juostos siužetinės linijos bėgyje, tačiau dar ir sugeba sunervinti dėl blogos jų atlikėjų vaidybos, tampa aišku, jog neišvengiamai sulauksime dar vieno šios istorijos tęsinio. Vienintelis dalykas, priverčiantis susimąstyti, tai paskutinės filmo scenos ir juostos dedikacija Vytautui Šapranauskui. Ties tuo filmo kūrėjai pasidarbavo puikiai. Kaip bebūtų liūdna, tačiau reikia tikėtis, jog Donatas Ulvydas su savo bičiulių komanda sukurs filmo „Kaip pavogti žmoną?“ tęsinį, o ne eksperimentuos ties niekam tikusiais almanacho pobūdžio darbais, skirtais paminėti šv. Valentino dieną.

Techninė juostos pusė

Techniškai jokio postūmio nuo praeito filmo irgi nesimato. Viskas vyksta panašiu būdu, tik filmavimo vietos ir būdai pasikeitė.

Operatoriaus darbas, kaip ir pirmtake, toks pats nykus ir visiškai neįdomiai perteikinėjantis siužetinės linijos istoriją, nebandantis atkreipti dėmesio į fonines detalės, kurios daugelyje filmų tampa esminiais rodikliais, parodančiais personažų vidinius pasaulius. Jeigu jau scenaristai ir aktoriai nesugeba atitinkamai pristatyti juostoje pasirodančius veikėjus, tai operatoriai dažnai gelbėja taip nesmagiai susiklosčiusią situaciją. Čia to nėra.

Filmo garso takelis smagiai nustebina. Čia vienintelis svarbus filmo pliusas, dėl kurio nuobodulys palieką kūną bent jau kelioms akimirkoms. Gerų muzikinių kūrinių, kurie pagyvina juostos atmosferą, yra daug, todėl ties tuo filmo kūrėjai padaro neblogą sprendimą, kaip dar labiau nenuliūdinti savo žiūrovų tokia neskania siužetinės linijos doze.

Juostos montažas labai silpnas, netgi tragiškas. Iš dalies dėl to ir nukenčia pasakojimas, nes nuo vienos istorijos prie kitos perbėgama pernelyg greitai. Dėl to nė vienas juostos veikėjas nesugeba atsiskleisti.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pirmame filme turėjome Vytautą Šapranauską ir Giedrių Savicką, kurie visą filmo prastumo svorį tempė ant savo pečių. Šioje juostoje joks aktorius negali prilygti šiems dviem pirmojo filmo herojams.

Dainininkas Vaidas Baumila pakeičia Mantą Jankavičių ir dėl to filmas laimi. Galime sakyti, Vaido debiutas kine nėra toks nervinantis, kaip prieš metus matytame Manto pasirodyme. Žinoma, vaidyba labai prasta, jos net nebuvo, tačiau jis savo vaidinamuose scenose susižiūrėjo maloniai.

Jurgita Jurkutė, Agnė Jagelavičiūtė, Asta Baukutė savo vaidmenis suvadino taip nenatūraliai, jog kalbant metaforiškai – akys kraujavo. Po tokios medinės vaidybos, mylima ekrano ir vienos ir tos pačios, atidarytos burnos savininkė Kristen Stewart atrodo kaip kokia Oskaro laureatė. Liūdna buvo žiūrėti į ekrane pasirodančias gražias mūsų šalies moteris, kurios nesutvertos vaidinti. Teatrinio pobūdžio vaidyba kas kart vis labiau tampa neapkenčiamu mūsų kinematografijos dalyviu.

Filmo negelbėja Vidas Petkevičius ir Vaidotas Martinaitis, nekalbant apie banaliausius juokelius mėtančius radijo stoties vedėjus Skaivą Jasevičiūtę, Mindaugą Stasiulį ir Aistį Mickevičių. Nuo ano pasirodymo nesimatė jokio progreso.

Kaip bebūtų nemalonu ir pikta, antrarūšiais aktorių pasirodymais mūsų kine dar ilgai reiks tenkintis. Bent jau tol, kol būsimų filmų kūrėjai nesusipras, kad į filmus reikia kviesti profesionalus ir gerai pervesti kastingus, kad ekrane nesimatytu nenatūrali teatrinė vaidyba.

Verdiktas

„Valentinas už 2rų“ – tai blogesnis ir žymiai prasčiau susuktas praeitų metų finansinio hito tęsinys, kuriame tarp blogos pagrindinių aktorių vaidybos, visiškai nesmagiai papasakotos siužetinės linijos ir komedijos trūkumo, atsiranda vieta geram garso takeliui ir Vytauto Šapranausko atminimui.