„Negimęs velnias“

Trumpametražių filmų režisierių duetas, Matt Bettinelli-Olpin ir Tyler Gillett, 2012 metais pabandę išplaukti į platesnius vandenis su pilno metro psichologiniu siaubo filmu „Vaizdajuostė“, atkreipė į save studijos „20 Century Fox“ dėmesį. Kūrėjai iš studijos gavo sutartį pastatyti dar vieną žanro atstovą, todėl dabar bičiuliai pristato dar vieną buitinės kameros pavidalu sukurtą filmą, kuriam patys ir parašė scenarijų.

Kino kūrėjai kviečia į kraupią ir visiškai nemalonią kelionę po vienos šeimos laukimosi periodą, kurio metu pasaulį bandys pasiekti kito pasaulio antgamtines galias turintis padaras.

Apie ką mes čia…

Jaunavedžiai Samanta ir Zakas smagiai leidžią medaus mėnesio atostogas, kol neateina lemtinga naktis. Neplanuotas nėštumas išmuša iš vėžių porą, tačiau tai ne vienintelė problema. Nėštumo metu Zakas pastebi labai keistus savo žmonos poelgius ir tai priverčia jį sunerimti. Jis net nežino, kad Samanta laukiasi šėtono pakaliko.

Kūrinio vidus

Po itin pasisekusių ir labai pelningų „Paranormalių reiškinių“ kino studijos kaip išprotėjusios su kiekvienais metais bando „prastumti“ tokio pat pobūdžio produktus, tik su viena išimtimi – visi filmai kas karta blogėja ir atrodo tiesiog nukopijuoti vienas nuo kito. Ne išimtis ir šis naujas filmas, kuris ne tik buvo nukopijuotas nuo savo neseniai pasirodžiusių kolegų, tačiau dar ir nuo klasikinės Romano Polanskio juostos – „Rozmari kūdikis“.

Filmo veiksmas, kaip ir būdinga tokio pobūdžio filmams, rodomas buitine kamera, nes taip filmas atrodo labiau įtikinamai. Nejau kūrėjai nesupranta, kad tai jau neveikia žiūrovo, net ir tų skystablauzdžių amerikiečių, kurie per kiekvieną sceną šokinėja iš baimės. Kai viskas matyta, tai nenustebinsi net paprasto vartotojo, o ką kalbėti apie žmogų, kuris leidžia dienas kino salėse arba namie prie televizoriaus. Filmo kūrėjai net nepabandė pristatyti kažko naujo, o siekė banaliausiu būdu paveikti Polanskio šedevro galia. Net ir kopijuoti reikia mokėti, o čia tas nepavyko. Įdomiausia, kad filmo kūrėjų duetas sukūrė tikrai padorų žanro filmą „Vaizdajuostė“, o šiame filme iš karto smuko žemyn.

Visą situaciją gelbėja tik siužetinė linija. Siaubo elementai ir staigumas filme žiūrovą labiausiai ir priverčia neužmigti, ko negalima pasakyti apie scenarijaus įdomumą. Viskas taip vangiai pasakojama, net dirbtinai sukurta intriga pabaigoje atrodo tiesiog juokingai. Įpusėjus filmui galima buvo numanyti, kas mūsų laukia finale. Kūrėjai nesugebėjo įtraukti žiūrovo į filmą, kaip tą darė tas pats Jamesas Wanas savo hitu tapusiame „Išvaryme“. Vien šlykščiomis scenomis nepakerėsi žiūrovo, todėl galiausiai ir gaunamas toks bendras vaizdas, kuris tik liūdina akis.

Filmo personažai visiškai neišdirbti, todėl susidaro jausmas, kad filmo kūrėjai net nenorėjo mums perteikti šeimos ir jos išgyvenimų. Kartu nenorėjo parodyti ir atskirų veikėjų asmeninių gyvenimų ar pristatyti juos šviesesniame pavidale. Vienintelis momentas, bet čia jau turbūt dėl lakios fantazijos, žmona – Samanta, kuri pavirsta šlykščia moterimi, simbolizuoja tikrovę. Prieš vedybas visos moteris dažniausiai būna kaip angelai, o vos spėjus užmauti žiedą ant piršto jos tampa raganomis. Juokai juokais, tačiau bent jau čia vienintelis teigiamas filmo akcentas. Net ir patys kūrėjai savo interviu buvo užsiminę apie šį filmo momentą. Visgi net ir su tokiomis akimirkomis viskas atrodo pernelyg dirbtinai ir neišdirbtai.

Po juostos finalinių titrų pasirodymo galima teigti, jog filmas nepretenduoja į žanro atradimą arba bent jau į vieną ryškiausių tokio stiliaus filmų. Viskas gaunasi atvirkščiai. Filmas įrodo, jog kūrėjams jau trūksta fantazijos sukurti kažką naujo, o su kiekvienu tokiu pasirodymu kine jie atsistoja ant tų pačių grėblių. Reikia tikėtis, kad po finansinės nesėkmės ir dar kelių tokių pasirodymų plačiuosiuose kino ekranuose, studijos ir jų pasamdyti režisieriai pagalvos, kad galbūt reikia sukurti kažką kito, o ne vien buitinės kameros efektų valdomą siužetinę liniją, kuri net nėra baisi, o atvirkščiai – šlykšti.

Techninė juostos pusė

Dažniausiai tokiuose siaubo žanro filmuose, kuriuose veiksmas rodomas per buitinės kameros prizmę, fonas atrodo labai kraupiai, bet kartu ir nenatūraliai. Pernelyg žaidžiama su patamsinimo elementais, todėl veikėjus supantis pasaulis atrodo pilkai. Net ir čia sukuriant siaubingą atmosferą viskas atrodo per daug pagražinta ir nenatūralu.

Operatoriaus darbas irgi nėra toks jau geras, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Staigiose scenose viskas atrodo dar neblogai, tačiau kai bandoma perteikti viską labai detaliai, o tokių vietų nemažai, iš karto kyla įtarimas dėl nenatūralumo. Joks žmogus tokiose gyvenimo akimirkose, kokias parodo filmo kūrėjai, nesusikoncentruos ties menkniekiais ir visą laiką nevaikščios su vaizdo kamera.

Montažas atleistinas, ners čia tikrai nėra prie ko prisikabinti, kai visas veiksmas rodomas iš buitinės kameros perspektyvos. Garso montažas kai kuriose filmo vietose pernelyg galingas. Taip pat matosi labai nenatūralus bendras vaizdas, kai staigesnėse scenose specialiai pagarsinamos vietos, kad žiūrovai pasijustų nejaukiai ir drebėtų iš baimės.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmo metu visą susiklosčiusią situaciją savo netikrovišku vaidinimu bando gelbėti pagrindiniai juostos herojai, kuriems ne tik nepavyksta deramai išreikšti savo jausmų, tačiau dar ir peržengti ribą, kai jų vaidyba atrodo pernelyg perspausta ir visiškai teatriška.

Allison Miller, suvaidinusi Samantą, neatrodo į laimingą jaunąją, net ir medaus mėnesio akimirkos atrodo per daug nenatūraliai. Viską galime perskaityti jos akys. Tą patį galima pasakyti ir apie Zachą Gilfordą, įkūnijusį Zaką. Nėra jokio ryšio tarp šių pagrindinių veikėjų, todėl jų meilė pateikiama fiktyviai, o tai neleidžia atsiskleisti bendram jaunavedžių portretui.

Antraplaniai ir trečiaplaniai veikėjai taip pat nepriduoda jokios stiprybės filmui, nebent paminėjimo vertas yra tėvas Tomas, kurį suvaidino Samas Andersonas. Jis ekrane atrodo įtikinamiau už pagrindinių aktorių duetą.

Verdiktas

„Šėtono belaukiant“ – tai dar vienas neišvaizdus ir banalumu kvepiantis siaubo žanro projektas, įvyniotas į buitinės kameros apvalkalą, kurio viduje atsiranda vietos neišdirbtiems personažams, keistam operatoriaus darbui, nenatūraliai vystomai siužetinei linijai ir blogai nukopijuotai Romano Polanskio 1968 metų juostai.