Iššūkius mėgstantis režisierius ir scenaristas, vienos labiausiai vertinamų visų laikų romantinių kino trilogijų „Prieš… saulėtekį, saulėlydį, vidurnaktį“, kurtų beveik dvidešimt metų, kūrėjas Richardas Linklateris pristato dar vieną, gyvenimišką ir kino profesionalų aukščiausiais įvertinimais įvertintą eksperimentinę juostą, kurios sukūrimui prireikė net dvylikos metų.
Penkių „Berlyno kino festivalio“ apdovanojimų laureatas kviečia į vieną reikšmingiausių šiais metais pasirodžiusiu kino kelionių, kurioje beveik trijų valandų trukmės siužetinės linijos bėgyje galima stebėti vieno berniuko gyvenimiškų situacijų kupiną transformaciją į suaugusį vyrą žinantį ko jis nori iš būsimo gyvenimo.
Apie ką mes čia…
Tėvų skyrybos, naujas patėvis, vyresnė sesuo, nauji draugai ir namas – taip akimirksniu pasikeičia penkiamečio Meisono matomas pasaulis. Vaikinas išsiruošia į ilgą ir gyvenimišką kelionę, kurioje jam teks patirti pirmos meilės skonį, nusivylimą, išdavystę, smurtą ir dar daugiau įdomių ir pamokančių akimirkų, kurios suformuos jį kaip asmenybę, kaip vyrą.
Kūrinio vidus
Visada yra labai malonu sulaukti naujo darbo iš tokio puikaus pasakoto, koks yra Richardas Linklateris. Galima teigti, kad šis išskirtinės vizijos kino kūrėjas dvejus metus iš eilės suteikia tikrą šventę romantikos ir gyvenimiškų dramų mylėtojams. Prisipažinsiu, šis dabas buvo itin laukiamas. Ne tik dėl to, kad šio filmo darbai tęsėsi ilgus dvylika metų, tačiau ir dėl to, jog scenarijus buvo rašomas paties režisieriaus taip, kad atitiktų visus filme vaidinamus personažus. Šį projektą galima priimti kaip kino eksperimentą, kuris kiekvienais metais kito, evoliucionavo ir galiausiai dienos šviesą išvydo tokiu pavidalu, kokiu jį matė R. Linklateris. Tai įstabaus grožio vaidybinis filmas, turintis gilią prasmę.
Juostos pradžia nuteikia išties pozityviai. Filmas prasideda nuo šeimos, kurioje gyvena pagrindinis filmo herojus Meisonas, pristatymo ir gyvenimiškos idilės. Iš pirmo žvilgsnio – tai eilinė šeima, tačiau režisieriaus dėka, ji tampa labai artima kiekvienam mūsų. Rodomos gyvenimiškos problemos, tai kas gali paveikti bet kurį žmogų, kas mus džiugina ir leidžia jaustis laimingais. Nemažai dėmesio filme skirta skyryboms. Tai labai nemalonus ir labiausiai vaikus paveikiantis procesas, kai atžalos jaučiasi įskaudinti, nes nenori prarasti nė vieno iš savo tėvų. Kino kūrėjas kas kartą pabrėžia, kad šeima – didžiausias žmogaus turtas, ją reikia garbinti ir vertinti ką turi, nes ateis diena, kai bus per vėlu. Vaikų santykiai per dvylika rodomų metų keičiasi, kinta jų bendravimas, tačiau keičiasi ir patys tėvai. Jie lyg vaikai suauga ir mato pasaulį per visiškai kitokia prizmę. Akivaizdu, jog scenaristas norėjo parodyti dviejų žmonių gyvenimą kartu ir jų požiūrį į gyvenimą. Tai graži kelionė po kiekvieno iš pagrindinių herojų likimus.
Filme netrūksta ir žymiai aštresnių temų. Nors dominuojanti šeimos svarba juostoje neleidžia atsikvėpti, galima labai vaizdingai pamatyti ir nenusisekusių suaugusiųjų santykių trapumą ir kitokias, žymiai pavojingesnes jų gyvenimo kryžkeles. Alkoholizmas ir jo padariniai tampa neapsiejama šios juostos tema. Kelionė nuo taureles prie taurelės tampa šeimyninių nesutarimų branduoliu. Viskas po truputi auga, kol galiausiai perauga į smurto bangą. Režisierius smarkiai kritikuoja alkoholio poveikį žmogaus psichikai ir pamoko mus, žiūrinčius, jog grėbtis smurto nėra išeitis. Reikia pasakyti „ne“ savo ydoms, mokėti kovoti dėl savęs ir savo artimųjų. Nors filme nėra žiaurių scenų, tačiau ore tvyranti psichologinė įtampa leidžia dar labiau pajusti visą šios problemos svarbą. Manau, nė vienam mūsų, padorių žmonių, smurtas nėra priimtinas, todėl reikia kovoti su agresija ir mokėti perauklėti tuos, kuriems reikalinga pagalba.
Per dvylika rodomų metų keitėsi ne tik pagrindiniai herojai ir jų likimas, tačiau ir mados, visokiausios populiariosios kultūros tendencijos, žmonių skonis muzikai ir filmams. Pokalbiai apie filmus, populiariausias komedijas ir tai, kas buvo ant bangos, pateikiami gana įdomiai. Didelio dėmesio sulaukė „Hario Poterio“ knygos ir jų ekranizacijos. Taip pat į akiratį pateko Britney Spears, kuri dar 2002 metais buvo padori mergina, o jos dainas galėjo dainuoti net vaikai. Dėmesio taip pat sulaukė legendinė grupė „The Beatles“, apie kurią spindinčiomis akimis pasakoja pagrindinio herojaus tėvas. Kalbant apie madą, parodomi šiuolaikinio jaunimo rengimosi būdai. Jei tiksliau – neformalų, kurie bando save išreikšti rengiantis ne kaip visi kiti. Iš tiesų, tai gana geras pavyzdys, kai nori būti ne bandos dalimi, o tapti išskirtine asmenybe. Auskarai, dažyti nagai, barzda – visa tai tik bendras stiliaus formalumas, kuris būdingas šių dienų inteligentiškam amerikiečių jaunimui. Lygiai taip pat, kai septintame dešimtmetyje dominavo hipių mados.
Prieinant prie svarbiausios šio filmo minties, berniuko tapimo vyru, galima tik paploti režisieriui, kuris viską pateikė teisingai. Nors juosta pasakoja apie amerikiečius, tai nėra svarbu, nes žmonės visur yra beveik tokie patys. Pirmoji meilė, pirmasis bučinys, pirmasis seksas – visa tai įsimintinos ir gana gražios akimirkos, per kurias privalo pereiti kiekvienas žmogus. Deja, taip patiri ir gyvenimą, pajunti skausmą, nuoskaudas, nusivylimą, išdavystę. Lygiai tokiu pat principu pateikiamas Meisono gyvenimas. Tai tikroviška, nuoširdu, bet svarbiausia, jog tai optimistiškai nuteikiantys vaizdai gyvenimui, kuris nesibaigia vienu pralaimėjimu ar patirta nuoskauda. Reikia mokytis iš savo klaidų, ir nepalūžti sunkiausiose situacijose. Turime vieną gyvenimą, kurį reikia pragyventi taip, kad senatvėje būtų ką prisiminti ir kad dėl to nebūtų gėda. Patys esame savo likimo kalviai.
Filmo herojai nuostabiai apibūdina mus. Jie, lyg būtų mūsų asmeniniai šešėliai, leidžia pamatyti gyvenimą iš šono taip, kaip jį matome mes. Kiekvienas veikėjas perteiktas išmintingai, grakščiai, subtiliai, bet svarbiausia – kiekvienas jų buvo nuoširdžios režisieriaus fantazijos vaisius. Per beveik trijų valandų maratoną galima juos pamilti, nekęsti, tačiau, kaip bebūtų, jie tampa mums artimais. Retas atvejis kine, kai tu gyveni tą patį gyvenimą, kaip ir filmo herojai. Matai juos senstančius, lygiai taip pat, kaip senstame ir mes. Tai išties vienas geriausių šių metų kino projektų, kuris ir po metų bus toks pat svarbus, kokiu yra dabar.
Šis lengvai žiūrimo ir įtraukiančio turinio kūrinys nepaleidžia nė akimirkai, o svarbiausia, kad tos trys valandos prabėga kaip viena akimirka. Tai akims ir ausims malonus darbas, kuriam jau pranašaujama sėkmė tarptautiniuose kino apdovanojimuose. Prisipažinsiu, filmas vertas visų pagyrų ir visų laimėjimų, kuriuos jam dar tik teks gauti. Belieka laukti naujausio Richardo Linklaterio projekto, kuris, tikėkimės, bus irgi toks pat nuostabus, kaip ir jo ankstesni darbai.
Techninė juostos pusė
Ši drama negali pasigirti brangiais specialiais efektais, prašmatniomis dekoracijomis ar išskirtinėmis filmavimo vietomis, tačiau jai to ir nereikia. Filme parodomas tikras, neišgalvotas gyvenimas, kuriam jokių pagražinimų nereikia. Operatoriaus darbas gal ir nestebina, tačiau visos herojų emocijos, jų matomas pasaulis, visa tai, kas juos supa kasdien, pateikiama nepriekaištingu būdu. Galbūt vienoje ar kitoje filmo vietoje atrodo, kad netinkamai panaudotas drebančios kameros efektas, tačiau taip nėra. Visose juostos scenose kraštovaizdžiai, veikėjai, aplinka ir mažiausios smulkmenos pateikiamos iš labai vaizdžios perspektyvos.
Filmo garso takelis ramus, lyg keliautum su režisieriumi ir jis tau rodytų savo matomą pasaulį. Tai kaip sapnas, kuriam akomponuoja švelni, nostalgiška muzika, apipinta vaizdais iš tikro gyvenimo akimirkų. Jausmas toks pat, kaip žiūrint klasikinį 1946 m. filmą „Tas nuostabus gyvenimas“. Būtent tokiam pasivaikščiojimui galima prilyginti Jameso Stewarto kelionę.
Juostos montažas taip pat neturi jokių priekaištų. Visas filmas sulipdytas taip, kad tolygiai, be jokių įsikišimų, bėgtų Meisono gyvenimu. Filmo metu tenka stebėti jo augimą ir spėlioti, įdėmiai sekti įvykius, kad sužinotum, kiek jam sukako metų. Atidesni žiūrovai gali pastebėti jo transformacijos metinius pasikeitimus ir suprasti, kokio amžiaus aktorius rodomas. Garso montažas geras, nors kai kuriose vietose norėtųsi šiek tiek aštresnio garso sustiprinimo. Bet tai tik smulkmenos, kurios visiškai netrikdo peržiūros metu pajusti tinkamą atmosferą ir iš juostos sklindančios auros grožį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dvylikos metų filmavimas leido ne tik stebėti filmo herojų pasikeitimus, tačiau ir matyti pačių aktorių kaitą, kaip jie bręsta ar sensta. Tai gana įdomūs vaizdai, ypač, kai prisimeni filme vaidinančius herojus dar tais laikais, kai buvo pradėtas šios juostos filmavimas.
Pagrindinio veikėjo atlikėjas Ellaras Coltrane‘as parodė puikią vaidybą. Kaip visi žino, vaikai dažniausiai nevaidina, o būna savimi, tačiau tas natūralus pasikeitimas, kupinas įvairiausių emocijų ir jų perteikimų, jaunosios aktorių kartos atstovui pavyko kuo puikiausiai. Aktorius vaidybos mokėsi iš savo vyresnių kolegų, kas leido jam tobulėti viso filmo kūrimo metu. Tai vienas geresnių šiais metais matytų vyriškų pasirodymų.
Ethanas Hawke‘as, vaidinantis Meisono tėvą, irgi pasirodė kuo puikiausiai. Galima teigti, jog būtent pas R. Linklaterį visas jo aktorinis potencialas išsiveržia į paviršių. Aktorius jaučiasi lyg būtų savo kailyje, nevaržomas studijų vadovų ir prodiuserių. Šis jo pasirodymas vertas bent jau nominacijos Oskarui. Išties, vienas geriausių Ethano pasirodymų kine, kokį tik teko matyti.
Paminėjimo verta ir Patricia Arquette, kuriai atiteko Meisono mamos vaidmuo. Juostos metu matome labai gražios moters transformacija į nuvytusią gėlę, kuri, tinkamai palaistyta, ir vėl sugeba žydėti ir teikti laimę savo artimiausiems žmonėms. Draminis ir gana stiprus vaidmuo, kuris irgi neturėtų būti apeitas kino kritikų ir kino akademijos narių.
Visas kitų aktorių kolektyvas taip pat susidorojo su savo vaidinamais personažais, todėl visos juostos metu nesimato jokių nenatūralių scenų. Viskas vyksta taip, kaip tikrame gyvenime – natūraliai.
Verdiktas
„Vaikystė“ – tai įstabaus grožio dvylika metų trukęs eksperimentinio pobūdžio kino kūrinys, kuris savo nuoširdumu, taikliais režisieriaus išvedžiojimais apie vieno berniuko augimą, neišgalvotais ir natūraliai pateiktais tikrojo gyvenimo momentais siužetinės linijos eigoje leidžia suvokti laimingo gyvenimo receptą. Tai puikios vaidybos, iki mažiausių smulkmenų gerai parašyto scenarijaus ir stiprios režisūros pavyzdys, kuris yra vienas ryškiausių metų kino reginys, skirtas intelektualiai publikai.