Pakeliui

Debiutuojantis pilnametražiame kine režisierius Ričardas Marcinkus kartu su populiariu Lietuvoje prodiuseriu Žilvinu Naujoku pristato nebūdingą mūsų šalies kinui žanrą ir tematiką – kelioninę nuotykių dramą „Pakeliui“. „Tadas Blinda: Pradžia“ kūrėjų trupė su savo nauju projektu bando įrodyti, kad Lietuvos kinas ne tik klesti, tačiau ir kad jam atsiveria platūs ateities horizontai, kurie leis nacionaliniams projektams pakliūti į tarptautinę kino rinką.

Apie ką mes čia…

Po nenusisekusio koncerto viename iš Vilniaus barų, „Pankas“ atsibunda ir prieš save pamato mažą, mielą mergaitę, kurį teigia, jog yra jo dukra. Nepriėmęs rimtai mergaitės žodžių, vyras tampa jos persekiojimo objektu. Galiausiai, supratęs, kad niekaip neatsikratys mažos įkyruolės, muzikantas nusprendžia ją nuvežti pas jo mamą. Taip prasideda ilga, pilna nuotykių kelionė, pakeisianti jo ir mažos Gerdos gyvenimą.

Kūrinio vidus

Kaip ir visada, pasirodant naujam lietuvių filmui į jį žiūriu skeptiškai. Turiu savų priežasčių, kurios neleidžia tikėtis stebuklų iš nacionalinio kino, bet, tenka kartais pripažinti, jog tai gana geras nusiteikimas prieš bet kokio lietuvių filmo peržiūrą. Visgi nėra pernelyg daug vilčių, jog filmas nustebins, ir jis, kaip tik tą ir padaro. Būtent tokiu pavyzdžiu yra naujausias Žilvino Naujoko prodiusuotas darbas. Tai išties šiltas, ganėtinai protingai papasakotas, naivus, bet ir šviesus mūsų šalies kino atstovas.

Šiais metais pasirodė išties nemažai įdomių ir ganėtinai gerų projektų, kaip „Lošėjas“, „Santa“ ar „Redirected“, nors ir buvo nusivylimų – „Rūsys“. Ši juosta skiriasi nuo visų anksčiau sukurtu filmų, ypač nuo tų, kuriuos prodiusavo Žilvinas. Tai nėra šlykščiai buka komedija, tai nėra depresijos apimtas pasakojimas – tai tiesiog optimizmu kvepianti kelionė po žmogiškų jausmų galią. Filmas, kaip jau ir minėjau, pasižymi naivumu, tačiau to kartais ir reikia žmonėms, kad pamatytų šviesesnes gyvenimo akimirkas, o ne vien rutina apimtą pilką realybę bei bėdas. Visos juostos metu galime stebėti vieno nepaklusnaus charakterio žmogaus metamorfozę, kuriam taip buvo reikalingas geras spyris į tarpkojį dėl savo gyvenimo būdo. O tuo spyriu dažniausiai būna šeima, vaikai, meilė. Šitame filme viskas pagal senąjį romantinių filmų receptą – blogis nugalimas, žmogus pakeičia savo požiūrį į gyvenimą, visi laimingi. Tačiau gyvenime taip retai būna, ką ir parodo mums filmo režisierius.

Kitas svarbus filmo akcentas – vaikų požiūris į gyvenimą bei tėvystės jausmo apraiška žmoguje, kuris netgi savimi negali pasirūpinti. Išties, malonūs akims vaizdai ir kupinos kuriozinių situacijų siužetinės linijos akimirkos. Bežiūrint filmą pajunti, jog vaikai ir jų šypsena – tai didžiausias turtas. Taip pat galima pajausti liūdesį, šiokį tokį nerimą dėl vaiko, kuriam nereikia aukso kalnų, kuriam reikia šilumos, apkabinimo, gero žodžio. Netgi šios gana sunkios temos įvyniojamos į pozityvumo bangą iš filmo kūrėjų pusės. Filmas netgi, sakyčiau, yra pamokantis – mokantis gėrio, mokantis mylėti, mokantis perlaužti savo principus, mokantis pasikeisti į gerąją pusę. Kažkokie „Žvaigždžių karai“ gaunasi, bet tas ir gerai.

Be rimtesnių užuominų apie gyvenimą, galima įžvelgti ir patį nuotykį. Gyvenimo besidžiaugiančių žmonių akimirkos, kurios sudaro gerą kontrastą to, ką buvo galima pamatyti per penkias pirmąsias filmo minutes. Purvą, narkotikus, alkoholį arba tiesiog žlugusio ir amoralus žmogaus portretą. Beje, kalbant apie visą purvą, tai tie, kas vesis vaikus ar paauglius į kiną, nebijokite – filmas turi dvi versijas. Švelnesnę, kurioje nebus jokių ištvirkavimų ar net keiksmažodžių, bei aštresnę, kurioje bus galima pamatyti visą kino kūrėjų matomą viziją bei atskleistų personažų pilnus portretus. Tiesa, kalbant apie personažus, galima tik pagirti kino kūrėjus. Jie sugebėjo sukurti tikrai įdomius, gal šiek tiek nuvalkiotus (visgi tokia tema ne pirmą kartą kino ekranuose pasirodo), tačiau patrauklius akimis veikėjus, kurie „veža“ viso filmo rodymo laiką. Nenuobodžiai, linksmai, šelmiškai ir šiltai. Juosta labai primena, arba tiksliau, yra beveik tolygi Sofios Coppolos 2010 metų filmo „Kažkur tarp ten ir čia“ kopija, bet, kaip visi žinome, dabar sukurti originalų projektą yra beveik neįmanoma, ypač kalbant apie Lietuvos kino padangę.

Vertinant filmo „Pakeliui“ turinį, tenka pripažinti, jog juosta gavosi išties maloniai nuteikianti, nors ir turinti tam tikrų liapsusų, tačiau susižiūrinti akimirksniu. Tai stebina, nes kaip pirmam savo „blynui“, režisierius sugeba puikiai sužaisti su žiūrovais nepriversdamas jų nuobodžiauti ar laukti filmo pabaigos. Be abejo, filmą rekomenduoju pamatyti visiems – ir mažiems ir dideliems, o geriausia, jį aplankyti su visa šeima.

Techninė juostos pusė

Juosta maloniai žiūrisi ne tik dėl visai smagaus ir lengvo scenarijaus, tačiau ir dėl švelnių muzikinių kūrinių, kurie leidžia maloniai praleisti laika kino salės kėdėje. Žinoma, viena iš filme grojančių dainų priverčia nusišypsoti. Kokia tai daina ir kas ja atlieka? Tegul tai būna staigmena, tačiau ši vieta tikrai bus pastebima. Žiūrint bendrai į garso takelis, tai jis primena vientisą, ilgą albumą, kurį nenusibosta klausytis, kuris tinka visur, ypač kelionei.

Kameros darbas, deja, tuo pasigirti negali. Vienintele šviesia operatoriaus darbo akimirka tampa kraštovaizdžiai ir kelionės akimirkos. Kitos scenos nufilmuotos labai nekokybiškai, be jokių vizijų, lyg žiūrėtum neskanų lietuvišką serialą. Pradžioje, kur parodomas Mantas ir jo koncerto pradžia, viskas lyg ir gerai, bet pasibaigiant šiai scenai prasideda erzinantis akis kameros šou.

Filmo montažas neblogas. Išties, labai retai šitą sakau lietuvių filmams, tačiau istorijos vystymasis buvo sulipdytas kaip galima geriau. Sklandžiai vystėsi personažų likimai, jų veiksmai buvo parodyti iš įdomių perspektyvų, bet, svarbiausia, jog kūrėjai sugebėjo juos atskleisti. Garso montažas vidutiniškas, kartais pernelyg garsiai buvo leidžiama muzika, kitais atvejais ji buvo pritildyta. Šis mažas kazusas netrukdė peržiūrai, tačiau, žinoma, būtų geriau, jeigu garsas pasiliktų tolygus.

Aktorių kolektyvinis darbas

Dažnai kriktuoju lietuvių pasirodymus kine, bet yra už ką – teatrinė ir nenatūrali vaidyba, kuri gadina bet kokį filmą. Šį kartą gal ne tiek susižavėjau, bet buvau labai nustebintas pagaliau pamatęs Mantą Jankavičių jam tinkančiame amplua. Ir taip, jis pagaliau parodė, kad ir vaidinti gali. Ne Oskaro verta vaidyba, bet tikrai didelis žingsnis į priekį palyginus su medine „Valentinas vienas“ vaidyba. Žinoma, viso filmo metu teko matyti ir nenatūraliai perteiktas emocijas, tačiau čia ne aktoriaus, o filmo režisieriaus kaltė, kuris nesugebėjo jam pagelbėti ir pritaikyti tokių scenų, kuriose jis jaustųsi kaip žuvis vandenyje. Už progresą labai didelis pliusas. Lauksime kitų darbų, kurie, tikėkimės, bus dar geresni.

Jaunoji juostos herojė Džesika Vienažindytė, žinoma, vaidino labai nenatūraliai, tačiau vaiko smerkti nevalia. Ji filme atliko pozityvų, prasmingą ir gyvenimu dvelkiantį vaidmenį. Ypatingai mielas vaikas, kuris visos juostos metu leido suprasti, kokia svarbi yra šeima, vaikai ir praleistos akimirkos su tais, su kuriais jautiesi gerai.

Epizodiniuose vaidmenyse pasirodė Jurgita Jurkutė, Janina Matekonytė bei Leonardas Pobedonoscevas, kurie savo trumpais pasirodymais nesulaužė tos išskirtinio grožio harmonijos tarp Manto ir Džesikos vaidinamų personažų.

Verdiktas

„Pakeliui“ – tai pozityvus ir šiltas lietuviško filmo pavyzdys, kuris nepretenduoja į meną, tačiau turi daugybę pastebimų pliusų. Filme galima grožėtis puikiu garso takeliu, nuotaikinga ir šilta atmosfera, pamokančia istorija bei akimirksniu praleistu laiku kelyje su pagrindiniais filmo herojais ir jų optimizmo gyvenimui priduodančiomis bendravimo akimirkomis.