Filmų apie pasaulį sukrėtusius tragiškus įvykius sukuriama vis daugiau. To priežastis paprastai būna siekis įamžinti istoriją ne tik dokumentuose ar žinių archyvuose, bet ir didžiajame ekrane. O tuo pačiu ir papasakoti platesnei auditorijai, kaip viskas vyko iš arti, kokį siaubą patiria žmonės, būdami tų įvykių centre. Ir štai, į kinus atkeliauja dar viena juosta. Tik šįkart – iš Norvegijos. Apie įvykį, kurio nepamirš ne tik visas pasaulis, bet ir tie keli šimtai jaunuolių, savo nekaltą vasarą leidę Utiojos saloje – „Utioja, liepos 22-oji“.
Po teroristinio išpuolio Osle, visi Utiojos saloje esantys jaunuoliai vaikšto sukrėsti ir diskutuoja, kaip toks įvykis galėjo nutikti. Visi jie turi savų mažų problemų, tačiau esminis dalykas – gerai praleisti laiką saloje, savo bendraminčių tarpe. Staiga stovykloje pasigirsta šūviai, o į ją įsiveržęs uniformuotas šaltakraujis žudikas be jokio gailesčio žudo visus jo kelyje pasitaikančius žmones.
Iškart galima pasakyti, kad ši juosta yra absoliučiai išsiskirianti iš panašaus žanro pasakojimų. Pirmiausia, ji atrodo kaip dokumentika, nors iš tiesų tokia nėra. Tai labiau pseudo dokumentinis stilius, leidžiantis atsidurti šalia veikėjų ir jausti jų siaubą, paniką, beviltiškumą ir padėties nesuvokimą. Būtent tai ir sugeba perteikti filmo režisierius Erikas Poppe‘as.
Jei nebuvote pasislėpęs po bačka, tikrai turėjote girdėti apie Norvegiją sukrėtusius įvykius. Jų metu Osle automobilį susprogdinęs Andersas Behringas Breivikas, turintis didesnį Vikipedijos straipsnį už Osamą bin Ladeną, meistriškai nukreipė specialiųjų tarnybų dėmesį ir pasileido į masines skerdynes Utiojos saloje, kurioje nužudė 77 žmones ir dar kelis šimtus paliko traumuotus visam likusiam gyvenimui – fiziškai ar psichologiškai.
Filmas yra paremtas liudininkų pasakojimais, nors visi personažai ir rodomi įvykiai yra išgalvoti. Bent jau taip yra rašoma filmo metu. Tačiau nuo to šis filmas mažiau tikresnis nesijaučia. Ką jau ką, bet filmo kūrybinį grupė sugebėjo perteikti visą šios istorijos siaubą. Įdomu tai, kad masinės žudynės saloje truko 72 minutes. Galima drąsiai teigti, kad būtent visos 72 minutės filme ir yra parodomos, mat juosta yra vos pusantros valandos, o į ją įsivažiuoti tereikėjo gerų dešimties minučių.
Tokio pasakojimo, kuriame visuomet sėdi persitempęs, nekvėpuoji kartu su herojais ir tikies, kad bent vienas jų išliks gyvas – būna labai retai. Kaip ir šitoje situacijoje. Visą filmą keliaujame kartu su Kaja, kartu pasijungdami tai vieną, tai kitą veikėją, tačiau nėra aišku, ar bent vienas jų išliks gyvas iki pat filmo pabaigos.
Įdomi ir istorijos pasakojimo technika. Pirmiausia, tai filme nėra jokio garso takelio, o viskas pateikiama „vienu kadru“. Tiksliau, taip leidžiama tiesiog įsikūnyti į operatorių ar jaustis, jog esi viso įvykio viduryje. Nė akimirkai nenutrūkstantis kadras taip įsupa į viską, kad pro šalį lakstantys ir panikuojantys jaunuoliai pamažu tampa tavo pažįstami, o jų mirtis ar aimanos yra smarkiai traumuojančios. Bene geriausias juostos sprendimas buvo visą laiką paslaptyje išlaikyti tą, kuris žudo. Jis karts nuo karto praslenka, lyg šmėkla, veido niekada neišvystame, tik paslaptingą, ginkluotą šešėlį. Galim teigti, kad jis atvaizduojamas kaip tikras šėtonas, kurio neįmanoma pamatyti ir žinoti, koks bus sekantis jo žingsnis.
Labiau plėtotis apie šį filmą nėra prasmės, nes jis privalo būti pajaustas. Pamatytas ir pajaustas. „Utioja, liepos 22-oji“ yra visiškai netikėtas darbas, kurio nereiktų praleisti vien dėl to, jog visą filmą kalbama norvegiškai. Iš esmės, juostos kalba net nelabai turi prasmės ir atrodo, kad visi kalba tavo gimtąja kalba. Nes skausmas ir baimė kalbos neturi, ji – universali. Tai ypatingas darbas, iš labai arti ir labai jausmingai atskleidžiantis pačius kraupiausius potyrius, kokius tik žmogus gali patirti – nežinomybė ir baimė nelikti gyvam, kai nebeturi kur pasislėpti nuo šešėliuose besislepiančio žudiko.
