„Ispanai Rusijoje“
Populiarus Ispanijoje režisierius bei prodiuseris Gerardo Herrero, kuris yra žinomas tokiais darbais kaip 2004 metų komedija „Nužudyti Froidą“ bei 2005 metais pasirodžiusia drama „Heroinas“, pristato žiūrovams bendrą ispanų bei lietuvių projektą apie karinius gestapo veiksmus šaltame Rusijos fronte. Karinės tematikos detektyvas perkels kiekvieną į tuos niūrius antrojo pasaulinio karo metus, kai kiekviename Europos kampe tykojo mirtis.
1943 metais negailestingas karas pasiglemžė visą pasaulį į savo kruviną glėbį, o nuo Europos karinių veiksmų epicentro priklausė visos žmonijos ateitis. Hitlerio ir Stalino kova virto į tikrą spektaklį, o kiekvienos iš kovojančių tarpusavy šalių vadovybė irgi turi savų tikslų įsitvirtinti po saule. Ispanų savanorių karių būrys, vadinamas „Mėlynųjų divizija“, yra išsiunčiamas į rusų frontą kariauti su Hitlerio priešais, tačiau pakeliui yra aptinkamas šiurpus vaizdas. Sniego apipiltame rusų žemės ežere užšalę arkliai, kurių vos tik galvos yra matomos iš po užledėjusio vandens telkinio, bei kariai, kurių kūnai yra išniekinti keistų užrašų. Paslaptingi užrašai duoda užuominą, jog tai tik būsimų žmogžudysčių pradžia divizijoje. Baimės apimtas vadas visą šį nemalonų atsitikimą paskiria ištirti eiliniam Arturo Andtrade, kuris kažkada būdamas civiliu dirbo policijoje inspektoriumi.
Europinis kinas visados išsiskiria savo individualumu nuo holivudinės produkcijos, ypač ispanų darbai turi tam tikrą išskirtinį žavesį, bet ši juosta tiesiog yra vienas didelis nesusipratimas. Atkreipti dėmesį reikia į tai, jog čia karinės tematikos filmas, karinė drama, virtusi į nevykusį bei nuobodžiai pateiktą detektyvą. Filmas kaip spektaklis yra padalintas į tris aktus, kurie atskiria veiksmo vystymąsi į tam tikras tris istorijas, supintas į vieną didelę. Svarbią vietą visame filme užima lokacijos, dekoracijos bei kostiumai ir tai vienintelis viso šio darbo pliusas. Sukurti autentišką karinio laikotarpio atmosferą sugebėjo brutalios scenos, bet ir jos buvo pateikiamos labai neprofesionaliai, neapgalvotai. Juokingai atrodo dūris peiliu į pilvą, kai dar neprisilietus šaltam ginklui prie žmogaus kūno ima tekėti kraujas. Ekspromtu sukurtos veiksmo scenos juostos pabaigoje nesukelia baimės, nesuteikia adrenalino proveržio po visą kūną, kas yra būdinga tokio žanro filmams, tiesiog pilkas susišaudymas tarp priešų, jokio dramatizmo. Detektyvui taipogi labai sausai pateikiamas visas siužetinės linijos veiksmas, be intrigos, be kokių nors mįslių, užuominų pakrutinti žiūrovui galvą, pagalvoti apie galimą pabaigą. Labiausiai krenta į akis rusiškos ruletės improvizacija, nors ši scena irgi nesukelia jokių papildomų emocijų apart didelio nuobodulio visos juostos eigos metu.
Melancholišką juostos atmosferą dar labiau spaudžia nevykęs, nuobodus garso takelis. Tuščios kompozicijos nesukelia nei vienai scenai kokio nors dramatizmo, išskirtinumo, sklandžiai, mieguistai viskas eina nuo pradžios iki pabaigos. Vizualiniais efektais filmas pasigirti negali dėl biudžeto stokos, bet užtat pirotechnikos specialistai pasidarbavo neblogai sukuriant filmo gale nors vieną tikrąją karinę sceną su tankais.
Filme dalyvauja nemažai personažų, tačiau tik tris galima išskirti kaip pagrindinius veikėjus, kurie prisidėjo prie vargaus juostos konteksto. Juano Diego Botto, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, pateikia savo personažą iš labai keistos pusės – jokių prisiminimų, jokios informacijos, tiesiog divizijos „Šerloko“ vaidmenį atliekantis kariškis, neturintis jokios išskiriančios jį iš minios charizmos. Vadą Espinozą suvaidino populiarusis Carmelo Gomez. Jo vaidmuo taipogi labai panašus yra į eilinio Andrade, tačiau jo veiksmuose buvo dalelė širdies, tikėjimo, ko galima pasigesti iš pagrindinio juostos aktoriaus. Didžiausią įspūdį padaro rusiškos ruletės čempiono Tirolino pasirodymas, už kurį turime būti dėkingi aktoriui Sergi Calleja. Charizmatiška, išskirtinė savo išvaizda bei manieromis persona. Bendras viso aktorių kolektyvas yra blankus bei tiesiog neįdomus.
„Tyla sniege“ – tai ekspromtu kurtas filmas su labai nuobodžiai pateikiamomis tiek veiksmo, tiek dramos scenomis, neatspindintis beveik visiškai antrojo pasaulinio karo laikotarpio atmosferos. Nekokybiškai atliktos scenos privers rimtai susimąstyti, ar taip žemai krito dabartinis europinis kinas apie karą, jog net širdyje jaučiama visiškai prarasta išskirtinė senojo žemyno kino industrijos dvasia.
