„Teisingumo Angelas: Pipirmėtė“ (angl. „Peppermint“) – tai režisieriaus Pierre‘o Morelo, kuris režisavo pirmąją „Pagrobimo“ (angl. „Taken“) dalį, sukurtas veiksmo trileris. Po minėto filmo režisieriaus karjera smarkiai krito ir vis dar krenta žemyn kokybės prasme, tačiau niekas negalėjo numanyti, kad galima smukti taip žemai. Aktorė Jeniffer Garner taip pat negarsėja gerais sprendimais, kaip reikia rinktis filmų projektus, tą įrodo tokie jos filmografijos pavyzdžiai kaip „Elektra“, „Motinos diena“ (angl. „Mother‘s Day“) ar „Devynios gyvybės“ (angl. „Nine Lives“). Abu šie talentai ir dar daugiau susijungia pristatyti jums naujos juostos „Teisingumo Angelas: Pipirmėtė“.
Siužetas
Railė labai myli savo dukrą ir vyrą. Vieną dieną jos vyras nutaria apiplėšti meksikiečių kartelį, tačiau jam net nespėjus to padaryti, jis dėl to yra nužudomas, kartu žūva ir mažametė dukra. Dabar atėjo laikas Railei atkeršyti už savo šeimą galingam meksikiečių karteliui, korumpuotiems teisėjams ir papirktiems policininkams. Railė tampa Teisingumo angelu.
Šablonas
Reikia pradėti nuo to, kad tai yra vienas neoriginaliausių filmų visoje kino istorijoje. Jausmas, kad scenaristas tiesiog pasiėmė holivudinio keršto veiksmo filmo šabloną. Šiame scenarijuje nėra nei vienos originalios idėjos, tačiau tingėjimas nieko nekeisti, pradedant detalėmis, baigiant šabloninėmis dialogo eilutėmis, yra nepakenčiamas. Jos vyras ją myli, nes jis taip pasakė, gangsteriai yra blogi, nes jie kalba juokingai ir pardavinėja kokainą. Filmo logika yra absurdiška, jos vyras ketina apiplėšti gangsterius, nes jis sako, kad trūksta pinigų, tačiau scenaristas užmiršo pakeisti tą faktą, kad jie gyvena nuostabaus grožio name ir jo žmona dirba banke. Viskas vystosi normalia eiga, tačiau tai nepadeda, kai filmas vienu metu yra neoriginalus ir kvailas.
Plona linija
Man patinka dviejų tipų filmai: geri filmai arba tie filmai, kurie yra tokie kvaili ir blogi, kad galima iš jų pasijuokti. Gaila, tačiau šis filmas atsiduria ant tos plonos linijos, kur viskas, ką gali apie jį pagalvoti, yra tik tai, kad jis apgailėtinas. Filme yra be galo daug kvailų dalykų, jie visi turėtų būti graudžiai juokingi, tačiau filmo neoriginalumas ir techninė kompetencija neleidžia pasidžiaugti jo tragedijomis. Filme yra tokios scenos kaip: meksikiečiai sušaudo tėvą ir dukrą, personažų kova nutrūksta, nes vienas iš jų prisiminė, kad turi vaiką, personažas įgauna jėgų, nes pamatė savo negyvo vaiko iliuziją ir t.t. Mes turime visą šitą ir dar daugiau, tačiau yra išsilaikoma ant tobulai plonos linijos, kur nei juokinga, nei įdomu, tiesiog beviltiška ir graudu. Tai tas pats, kas žiūrėti beviltišką dainą per „X-faktorių“, kur tau nejauku už kitą žmogų, tik vietoje vienos nejaukios dainos tu turi ištverti visą tragišką koncertą.
Aktoriai
Jenifer Garner puikiai atliko savo vaidmenį, nes man jos buvo labai gaila ir ją užjaučiau. Bėda tai, kad jaučiau šiuos jausmus ne jos personažui, o jai realybėje. Vargšelė yra viena iš tų aktorių, kuri įdeda pastangas net į šiuos tragiškus projektus, jai reikėtų susirasti naują agentą. Visi kiti aktoriai atrodo tragiškai, meksikietiški akcentai skamba komiškai, emocijų pasireiškimo atrasti neįmanoma. Juokingiausia filmo dalis – kai per paskutines 15 minučių pasirodo reperis Method Man, jo personažas yra toks ne vietoje ir ne laiku, kad net Danielis-Day Lewisas negalėtų išgelbėti šio vaidmens.
Techninė pusė
Kiekviena scena nufilmuota be galo paprastai, bet kamera yra sufokusuota ir garso takelis išties egzistuoja, o aktorių lūpos net juda kartu su einamu garsu. Čia turbūt vieninteliai komplimentai, kuriuos įmanoma pasakyti apie šį filmą, viskas atlikta blogai išskyrus vieną detalę – juostos montažą. Šis filmas gali pasigirti tuo, kad jo montažas – baisiausias kino istorijoje. Filmo pradžioje yra paminėta, kad istorija persikelia 5 metus į praeitį, tačiau kortelė ar ženklas, kad sugrįžome į dabartį niekada nebepasirodė. Visos likusios praeities scenos naudoja „Savižudžių būrys“(angl. „Suicide Squad“) strategiją, kur yra pridedami pradžiamokslio lygio efektai, tačiau čia jų kiekis yra neįtikėtinas. Kameros drebėjimas, ekrano liejimas, prastas sulėtinimas ir daugelis kitų bereikšmių efektų bus pamatyti (bet tikiuosi, niekas nematys šios tragedijos) šio filmo metu. Be to, tai dar ne pabaiga – perėjimai filme yra tiesiog nelogiški, dažnai pereinama scenos iš dienos į naktį, iš lauko į vidų, nuo dialogo iki tiesiog veiksmo scenos praeityje ir t.t. Tai galima padaryti neblogai, tačiau šis filmas sukomponuotas iš stiprių perėjimų, be jokio paruošimo. Muzikos takelis yra daugiausia roko muzika, tačiau tai yra pigiausia ir neįsimintiniausia muzika, kuri užsimiršta tik išėjus iš filmo. Personažų grimas yra išties komiškas, gangsterių meksikiečių tatuiruotės atrodo kaip parodija – vienas meksikietis yra išsitatuiravęs LOCO sau ant veido.
Reziumė
„Teisingumo Angelas: Pipirmėtė“ yra apgailėtinas. Jį žiūrint būna pikta, nejauku, nemalonu ir likusį laiką nuobodu. Įdomiausia filmo vieta buvo, kai žiūrovas iš salės pasakė: „B**mba, čia salėje interneto negaudo“ – ir tai buvo vienintelis kartas, kai nusišypsojau per šitą 101 minutės avariją.
