Pasmerktasis

Neproshchennyy

Likimo nuskriaustų (ar pačių nusiskriaudusiųjų) vaidmenų žmonės imasi ne tik realiame gyvenime, kaltinamuoju pirštu grūmojant politiką, šalį, orus ar visa kita, kas tik (ne)pakaltinama. Ši tema, ar bent pavadinimas, apeliuojantis į praradimus, jau daug metų labai mėgstamas ir kine. Nepabėgsit nuo jo ir mūsų dienomis, nes štai šį savaitgalį likimo pirštus ekranuose lankstyti pradėjo armėnų režisierius Sarik Andreasyan filme „Pasmerktasis“ (rusų k. „Neproshchennyy“).

Į dramos žanrą įvilktas filmas pasakoja istoriją vyro, lėktuvo katastrofoje netekusio šeimos. Mylinčio vyro ir tėvo – Vitalijaus Kalojevo – dėl geresnio statybos projekto išvykusio metams dirbti po Ispanijos saule. Ir štai praėjus metams, nusprendžiama, kad verta pasidaryti atostogas, žmonai ir vaikams atskrendant į Barseloną, o po to kartu grįžtant į gimtąją šalį Rusiją. Tik lėktuvas, turėjęs atskraidinti šeimą, taip ir nenusileidžia. Susidūręs su krovininiu lėktuvu, nukrinta viename Vokietijos kaimelių. Tad vietoj atostogų, gyvenimas tampa sielvarto, nesusitaikymo ir kaltųjų paieškos aikštele – Vitalijus įsitikinęs, kad dėl šios klaidos kažkas vistiek yra kaltas.

Ši istorija turbūt skamba kaip teisingai „gramatiškai“ sukurtas filmo scenarijus. Tačiau puikiu scenaristu kartais tampa pats gyvenimas – tai reali istorija, nutikusi realiam Vitalijui Kalojevui, dar 2002-aisiais metais. Keletą metų jis iš tiesų sielvartavęs, ir ieškojęs kaltų, pats tapęs žudiku ir galiausiai gavęs apdovanojimus už drąsą judinti nepajudinamas korporacijas ieškant tiesos. Paminėjau jį kaip žudiką ir nusipelniusį asmenį, ir tai nėra išgalvoti ar tik filmui pritaikyti faktai. Tik į detales nesileisiu, kad ketinantiems pažiūrėti šį filmą, dar būtų ką veikti.

Širdgėlos kamuojamą sielą apnuoginti čia gavo aktorius Dmitryi Nagiev. Lietuvos publika turbūt jį labiau žino iš senųjų „Oknos“ laikų, kaip jos vedėją ir šoumeną, nei rimtą aktorių. Tad pirmosios scenos krutina smalsumo raumenis bandant nuspėti, ar tai tas pats žmogus, matomas ekrane, su tuo, iš senųjų laikų – nelaidantis nelabai juokingų, povo pozomis išreikštų juokelių. Po kurio laiko tie raumenys atsipalaiduoja – pokštų čia nebus. Ir „popkornas“ čia netiks, nes šis aktorius puikiai susidoros su užduotimi – parodyti kūno kalba, ką reiškia skaudanti širdis. Jo kolegos filme sukūrė taip pat pusėtinus antraplanius vaidmenis. Kai kurie jų ir perdėtai manieringi, kad šiek tiek vaizdą pagadina, bet štai tų mažiau gadinančiųjų tarpe turim ir tautietį – Andrių Paulavičių, įkūnyjusį skrydžių dispečerį, šveicarą Peterį Nielseną.

Kalbant apie filmo techninę pusę – nufilmuota gražiai, kartais gal kiek per „steriliai“ – jaučiamas kiekvienas kadro detalės apgalvojimas. Visa laimė, neprisodrintas daugumoje rusų kurtų istorijų matomų specialiųjų efektų, suteikiančių daugiau stebukliškumo nei tikroviškumo. Kiekvienas kadras apgalvotas ir kompoziciškai, pavyzdžiui – išvažiuodamas į oro uostą, atsisveikinęs su šeima, Vitalijus ją pro automobilio veidrodėlį mato sustojusius  kartu, preciziškai apsikabinusius, gal net kiek nenatūraliai. Daug naudojama pagrindinio herojaus stambių planų – taip bandant iš arčiau pamatyti ir kartu „įjausti“ žiūrintįjį į tą jo išgyvenamą širdgėlą. Naudojamas garso takelis žinoma irgi liūdnas, dramiškas.

Viena užkliuvusi techninė klaida – scena kapinėse. Aplink šeimos kapavietę matyti arti esantys kiti antkapiai, žydinčios spalvotos gėlės, aplink dar žemę švarinantis kapinių sargas. Tačiau kuomet herojus grįžta prie paminklo po keleto metų, žiemos metu – jau matomas didelis plotas aplink, nėra arti esančių kapaviečių. Tai nekeičia ir nesumenkina filmo minties, tačiau akylesni žiūrovai įžvelgs faktinę, filmavimo klaidą – juk kapavietės taip greitai tikrai nenunyksta. Net jei tikslas bandytų pateisinti priemones, kad tuštesnis plotas geriau žiūrisi filmuojamame kadre, atstumus tarp objektų žiūrintieji įvertinti tikrai moka.

Bendras filmo vaizdas – pradžia kiek saldi, o likusi filmo dalis kiek vientisoka ir gal kiek per daug ištęsta rodant išgyvenimo skausmą. Kiek per lengvai herojus sugalvoja, kas yra tikrasis aviakatastrofos kaltininkas (žiūrintiesiems jis yra parodomas ir yra aiškus nuo pat pradžių, tačiau įsijaučiant į herojaus kailį – galėtų būti daugiau detalių, leidžiančių jam tai suprasti).

Šiam filmui skirčiau gerą balą vien už šios istorijos, nutikusios tikram žmogui tikrame gyvenime, parodymą. Vargu, ar daug iš mūsų apie ją yra girdėję iki šiandien. Ir štai išgirdom, kad net tragiškomis aplinkybėmis, netekus šeimos ir kamuojamam skausmo, nereikia lenktis prieš korporacijas, siūlančias pinigus mainais į „nelaimės pripažinimą“. Juk didelės, daug pinigų valdančios rankos vis dar viską sprendžia būtent taip – piniginėmis išraiškomis. Tačiau kaip sakė Vitalijus nelaimės paminėjimo vietoje, kuomet jam buvo siūloma priimti didelę kompensaciją iš oro linijų ir nurimti – „Vaikų lavonų aš už pinigus nepardavinėju“ (pastaba: tikrąjame skrydyje dauguma žuvusiųjų buvo vaikai).

Nestovėkit spragėsių eilėje prieš šį filmą. Geriau įsidėkit daugiau sluoksnių turinčių popierinių nosinaičių. Net jei jūs didvyriškai laikysite užspaustas ašaras savyje, šalia jūsų sėdinti moteriškė jų tikrai nesulaikys. Tai filmas, po kurio skaudės ir jums. Dėl šios nutikusios tikros istorijos, ir dėl egzistuojančios neteisybės. Ir atleisit tas technines, ar scenarijų šiek tiek pakartinančias klaidas, nes bendražmogiški dalykai kalbės garsiau. Jei nešiojatės širdį, o ne banknotų skaičiuoklę, žinoma.

7.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.5
Režisūra
7.8
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Karolis / 2018 spalio 2

    Tai yra 100% 2017 m. JAV filmo su A. Švarcnegeriu ,,Pasekmė” plagijatas. Neuprantu iš kur tiek liaupsių..