TAS: Antroji dalis

Siaubo žanro fanams dabar yra tikra šventė. Pamažu rudenėjantys orai sugrąžina visus į kino teatrus, o ten jų jau laukia vieno sėkmingiausių ir daugiau pinigų uždirbusio siaubo filmo tęsinys. Taip, šįkart trumpai apžvelgsime išprotėjusio mistinio klouno žudiko istoriją rekordiniame, beveik tris valandas trunkančiame filme „TAS: Antroji dalis“.

Antrojoje filmo dalyje sugrįžtame į mažą Derio miestelį, kurį dar prieš 27 metus nuo monstro klouno apgynė paauglių grupelė. Šįkart klounas Penivaisas sugrįžta, o duota draugų priesaika privalo būti išpildyta. Mažai ką iš vaikystės prisimenanti grupelė draugų privalo iš naujo atrasti save, prisiminti visus baisius įvykius iš vaikystės ir nugalėti didžiausias savo gyvenimo baimes.

Pirmosios „TAS“ dalies režisierius Andy Muschietti sugrįžta su antrąja filmo dalimi. Net sunku patikėti, kad nuo pirmojo filmo pasirodymo praėjo jau du metai. Nepaisant to, tęsinio laukimas tikrai neprailgo ir galime pasidžiaugti, kad kino kūrėjas sugeba laužyti visus nusistovėjusius kino žanro stereotipus. Gerai, gal ne visus, bet tam tikrus, tai tikrai. Ypač, jei kalbame apie filmo trukmę. Mes jau esame įpratę, kad siaubo filmai trunka apie 90 minučių. Tai – standartinis laikas, kuris pakankamai ištąso nervus, tačiau nebūna perteklinis. Prieš einant filmą susipažinau su faktu, kad „TAS: Antroji dalis“ yra beveik dvigubai ilgesnis. 169 minutės. Jau pirmoji dalis viršijo dvi valandas, o šis mūsų sėdimąsias kankins dar beveik valanda ilgiau. Turiu pripažinti, kad tai tikrai nuoširdžiai kėlė nerimą, bet tam tikros patogios kino kėdės sugebėjo išgelbėti nuo fizinių kančių, o pati filmo trukmė tikrai nebuvo tas bloginantis rodiklis, nors juosta neabejotinai galėjo būt trumpesnė. O dar kai pagalvoji, kad filmas galėjo būti 4 valandų trukmės! Taip, tokios trukmės buvo pirmasis filmo montažas.

Priežasčių, kodėl beveik trys valandos kine nebuvo kančia yra tikrai daug. Viena jų – filmo scenarijus. Tai lyg fantastiškai nuosekliai ir kruopščiai parašyta istorija su aukščiausio lygio dialogais, nesikuklinant atskleisti veikėjų istorijų. Būtent tai ir yra vienas esminių filmo dalykų – režisierius ir apskritai, visa kūrybinė komanda nusprendė eiti nepopuliariu siaubo žanro keliu ir labai aiškiai suformuoti veikėjus. Nuoširdžiai neatsimenu nė vieno siaubo filmo, kuriame veikėjai būtų taip gvildenami, kaip kokie riešutėliai. Nuo vaikystės iki suaugusiojo gyvenimo, atrandant jų silpnybes, papasakojant jų istoriją ir leidžiant jiems, visiems iki vieno, susiformuoti į asmenybes. Tai yra toks aukštas pilotažas, kad net sunku patikėti.

Dar pratęsiant apie veikėjus, tai kaip ir primojoje dalyje, taip ir antroje – visi personažai yra skirtingi, visi savitai žavūs ir dėl to kiekvienas žiūrovas daugiau ar mažiau gali susitapatinti su ekrane matomais žmonėmis. Džiugu dar ir tai, jog filme buvo įtrauktas vadinamasis „komiškai istoriją palengvinantis“ (angl. comic relief) personažas. Nors, sakyčiau, jų buvo daug, tačiau vienas buvo išskirtinis. Tai – kaip ir pirmajame filme, buvo Ričis ir jis buvo nuostabus. Jo dėka, iš esmės, buvo daug lengviau leisti laiką kine, o slogią atmosferą kartas nuo karto praskaidrindavo labai taiklus ir tikrai reikalingas humoras.

Vienas įdomiausių juostos sprendimų buvo šokinėjimas laiku. Tačiau tai tikrai nėra tie standartiniai flashbackai. Vėlgi, nebuvo einama standartiniu pramintu keliu, o kuriama visai kita istorija. Jei tiksliau, visi sugrįžimai į vaikystę buvo kaip pirmojo filmo istorijos intarpai, kurių mes nematėme pirmajame „TAS“. Ir tai yra toks nuostabus įrankis, kuris tiesiog stebuklingai užpildė bet kokias spragas ir dar labiau įtraukė į veikėjų išgyvenimus.

Žiūrint filmą tikrai ne kartą pasijuoksite. Ir šis sprendimas yra labai malonus, tik kartais imi galvoti, ar kūrėjai neperžengė tos plonytės ribos ir netapo siaubo komedija. Siaubo elementų čia nemažai, bet jie labiau šlykštus, nei baisūs. Ir tų šlykštynių yra pilna visame filme. Šalia manęs filme sėdėjusi mergina tikrai ne vieną ir ne du kartus sėdėjo rankomis užsidengusi akis. Ir dėl šlykščių scenų ir dėl įtampos, kuri dažniausiai vesdavo link jau žanro klasika tapusių jump-scare‘ų.

Nepaisant visų liaupsių, „TAS: Antroji dalis“ turi vieną labai svarbų minusą. Tai – specialieji efektai. 95 procentai rodomų monstrų, lavonų ir Penivaiso formų buvo absurdiškai prasti. Viskas buvo maždaug kompiuterinio žaidimo lygio ir tai labai erzino. Būtent tie CGI monstriukai silpnino filmo kokybę ir sukūrė nebent šleikštumo jausmą, bet tikrai ne baimę. Iš techninės pusės galima pasidžiaugti garso takeliu, kuris buvo labai tiksliai parinktas ir sustatytas taip, jog visada jautei arba įtampą arba dar kokią emociją. Dabar taip pirštu nebakstelčiau nė į vieną garsinį kūrinį, kuris grojo filme, bet tuo metu, būtent seanso metu, jis atrodė labai tinkamas ir efektyvus.

Be jokios abejonės, filmas yra niekas be jame vaidinančių aktorių, o jų čia buvo kaip spec. pajėgų pririnkta. Savo vaidmenis nepriekaištingai atliko tiesiog visi iki vieno filmo aktoriai. Jamesas McAvoy‘us, Jessica Chastain, Isaiah Mustafa, Jamesas Ransone‘as ir dar daug kitų puikių aktorių. Nepaisant to, išskirtinai norisi paminėti kelis. Bene pats tobuliausias veikėjas buvo sukurtas Billo Haderio. Tiesiog širdutės emodžis. Nepriekaištingas pasirodymas, o sukurtos komiškos situacijos yra tokios natūralios, kad geriau būti tikrai negali. Iš esmės, jis pavogė visą šou. Prie Billo prisijungia ir pagrindinį filmo bolgietį suvaidinęs kitas Billas. Billas Skarsgardas. Jo talentu niekas jau neabejojo po pirmoojo filmo, tačiau čia buvo viena ypatinga scena, kai jis buvo be grimo. Visi matę filmą supras, kokia stipri buvo toji scena. Na ir trečiasis aktorius – trečiarūšiuose serialuose vaidinęs Jay‘us Ryanas galiausiai gavo erdvę pasireikšti ir reikia tikėtis, jog jis gaus daugiau tokių progų. Tiesa, filme yra dar vienas toks neilgas pasirodymas, kuris turėtų nustebinti. Kas tiksliai – pamatysite patys.

„TAS: Antroji dalis“ yra visai kitoks filmas, nei pirmoji dalis. Šiame filme istorija ima viršų prieš siaubą. Trys valandos kine tikrai neprailgsta, o sukeltos emocijos sunkiai susidėlios galvoje bent kelias dienas. Tai fantastiškai pabaigta TO istorija, kuri, nors ir turi trūkumų, yra vienas geresnių siaubo filmų per pastarąjį dešimtmetį. Galime tik pasidžiaugti, kad kino kūrėjai geba peržvengti nepatogias ribas ir sukurti tokią istoriją, kurią norėtųsi žiūrėti dar bent porą valandų.