Atėjus rudeniui vėl galima atšaukti galvas iš atostogų režimo, ir duoti joms nuveikti ką nors įdomesnio ir sudėtingesnio. Pavyzdžiui, eiti į kino teatrą ne tik spragėsių pavalgyti, ir pamiršti matytą filmą vos iškėlus kojas iš salės, bet pažiūrėti tokį filmą, kuris akimirksniu grąžins pilkąsias ląsteles į darbą tam, kad suprastų, kas gi tame ekrane, o ne spragėsių dėžutėje, vyksta. Kalbu apie šį savaitgalį kino teatrų ekranuose startavusį detektyvinį trilerį „Agentė“ (angl. „The Operative“). Šį galvosūkį sukurpė – režisierius Yuval‘is Adler‘is, pasirėmęs buvusio žvalgybos pareigūno, Yiftach‘o Reicher-Atir, parašytu romanu „Anglų kalbos mokytojas“ (angl. „The English Teacher: A Novel“).

Kaip jau sufleruoja pats pavadinimas, šis filmas žais šnipus. Agentė Račel (aktorė Diane Kruger), priklausanti „Mossad“ slaptajai tarnybai, veikiančiai Europoje, yra išsiunčiama slaptai užduočiai į Teheraną Irane. Pagrindinis agentės darbas – apsimesti esančia eiline užsieniete, kalbų mokykloje mokančia vietos vaikus anglų-prancūzų kalbų. Neatkreipti į save dėmesio, tačiau dirbti slaptosios tarnybos naudai – gauti informaciją apie tam tikrus žmones, ir vykdyti tarnybos jai pavestus tolimesnius užduočių nurodymus. Ir štai ji susipažįsta su Farhadu (aktorius Cas‘as Anvar‘as), kuris yra elektroninių įrenginių įmonės direktorius, kurį ji turi įtikinti importuoti šnipinėjimo įranga užkrėstas dalis iš europinių įmonių. Bet geros istorijos turi turėti ir romantinės linijos užuomazgų, tad pastarasis netikėtai tampa ir jos mylimuoju. Darbą ir širdį statyti priešpriešon tampa nelengva užduotimi, tad „Mossad‘o“ vadams tai tampa galvos skausmu. Račel kreipiasi į savo strategą Tomą (aktorius Martin‘as Freeman‘as) su prašymu pasitraukti iš tarnybos. Bet neišsigąskit – šis filmas nėra meilės istorija. Tai istorija apie dingusią Račel, užvirusią košę slaptajai agentūrai.

Režisierius Yuval‘is Adler‘is jau kartą yra šturmavęs lietuviškuosius kino ekranus su filmu „Betliejus“ (angl. „Bethlehem“, 2013 m.). „Kino pavasaryje“ pristatyta drama – trileris, taip pat pasakojo Izraelio slaptosios tarnybos pareigūno ir nepilnamečio palestiniečio, tapusio jo ryšininku, istoriją. Tad slaptosios tarnybos ir į juos įtrauktų žmonių gyvenimai – šiam režisieriui ne naujiena. Ne tik režisuojantis, bet ir scenarijus savo filmams rašantis kūrėjas.

Pradėkim nuo to, kad „Mossad‘as“ – tai slaptoji Izraelio tarnyba, įkurta dar 1949-aisiais. Jos tikslas – ginti Izraelio interesus, slapta rinkti informaciją ir kovoti su prieš šalį nusiteikusiomis specialiosiomis tarnybomis. Filme vaizduojama būstinė įsikūrusi Anglijoje ir Vokietijoje, iš pastarosios kur ir kilusi Račel. Panašu, kad šios organizacijos viena siekiamybių – įsiskverbti į Irano gyvenimą ir… pradėti karą. Pavyzdžiui, nugabenant į jį bombas. Viso filmo metu matomas būrys žmonių, daugiausia vyrų, iš ofiso vadovaujančių Račel atlikinėti tam tikras užduotis. Tačiau kartais darėsi kiek suplakta ir neaišku, kokiu tikslu iš tikrųjų ši organizacija veikia: ar tik tam, kad gautų sau naudingą informaciją, ar ir tam, kad slapta sukiršintų ir taip jau ne pačiomis draugiškiausiomis vadinamas šalis.

Šis filmas nėra dar vienas trileris apie slaptąsias tarnybas, kur jos daro gera šalies labui (net jei tenka daryti bloga pakeliui), ir kur pagrindinis super slaptasis agentas išgelbėja pasaulį. Kur agentas yra toks, kad prireikus moka visus iš eilės nušauti, pats pakilti į orą siekiant išvengti kulkų; kalbantis visomis reikalingomis užsienio kalbomis, į kurią tik šalį bebūtų pasiųstas. Turiu omenyje holivudines šnipų istorijas. Šiame filme tokių, pagaliau, tikėtis neverta. Dėl to ši istorija tampa įdomi ir įtraukianti, nes neaišku, kur link ji nuves. O istorija čia kiek šokinėjanti – prasideda įtempta scena, kuomet Tomas gauna skambutį iš dingusios Račel. Toliau veiksmas rutuliojasi „Mossad‘o“ ofise, pasakojant vienam jų, kaip Račel atsidūrė komandos gretose nuo pat pradžių, ir koks galimas būdas ją surasti. Tad šis filmas neturi linijinio pasakojimo –Tomas pasakodamas pagrindinės herojės tapimo šnipe priešistorę, ir kuria pagrindinę filmo liniją. Čia rodant Račel, čia vėl rodant ofisą ir pasakojantį Tomą. Toks nenuoseklaus montažo būdas palaiko įtampą, nes aišku, kad kažkas čia nutiko – tačiau link kulminacijos einama lėtai, viso filmo metu. Net ir pasiekus kulminaciją – pastaroji lieka gana dviprasmiška. Tiksliau, paliekama žiūrovui nuspręsti, kokios jis nori pats.

Ši šnipinėjimo agentės istorija yra įdomi, tačiau iš scenarijaus pusės yra šiokių tokių duobių, kurios nesukuria aiškumo paveikslo, ir palieka daug skaitymo tarp eilučių – tik ar tikrai jos ten yra, ar žiūrovas, negavęs tų pagrindinių eilučių, jas susigalvoja pats? Tą įspūdį dar sustiprina minėtas nenuoseklus rodymo naratyvas. Keletas scenų atrodo padrikos ir nesuteikiančios daug informacijos bendram istorijos kontekstui. Taip pat kartais tampa neaiškus ir šios tarnybos, „Mossad‘o“ tikslas ir ką būtent jie siekia pasiekti šiuo šnipinėjimu. Galbūt čia netgi yra pagrindinis kabliukas, kurį galėjo paslėpti režisierius – kokia veikla užsiima slaptosios tarnybos? Ar visada jos dirba saugumo ir gerų tikslų labui, ar visgi egoistinių politinių ir demografinių sprendimų naudai? Tačiau apskritai paėmus – ši istorija kitokia, įtraukianti, ir beveik visas dvi valandas palaikanti įtampą ir verčianti žiūrovą galvoti, kas gi laukia toliau. O sulaukus pabaigos – galvoti, kad ji atėjo per greitai. Lyginant su amerikietiškų trilerių istorijomis – šioji pasirodys lėtesnė, su mirtinga ir jausmus turinčia pagrindine heroje (nesanti visagalė ir nemirtinga!). Neabejoju, kad atsiras tokių, kurie po šio filmo gal net pamėgs trilerio žanrą labiau!

Pagrindinį vaidmenį atliekanti Diane Kruger puikiai tiko šiame filme. Be makiažo, dažniausiai skara prisidengusi galvą – teko kūno kalba ir emocijomis parodyti, kaip gi ta šnipė atrodo. Dalyje epizodų, įtemptose situacijose, veide matydavosi baimė ir pasimetimas, kuris yra žmogiškas, tačiau turbūt mažiau tikėtinas dirbant tokį darbą, kuriame turėtum mokėti neišsiduoti. Savo vaidmenis puikiai atliko ir kiti likę aktoriai, kaip Martin‘as Freeman‘as ir Cas‘as Anvara‘as.

Račel vaidmuo šiame filme dar kartą parodė, kokia yra moters vieta tiek arabiškoje kultūroje, tiek apskritai vyrų kolektyve. Viename epizodų, kur ji pavojingoje situacijoje, slapta kerta sieną automobilio bagažinėje, ja pasinaudoja vietos gyventojas, patekęs kartu į bagažinę. Negalinti rėkti, nes bus išgirsta ir identifikuota, kaip ir negalinti nieko padaryti vos jis išlipa ir nueina – Račel lieka be teisės pasiskųsti ar apsiginti. Juk ji – moteris, žemesnės kastos šios planetos gyventojas. Tas pats pasimato ir slaptosios tarnybos komandoje, kai ji turi atsiskaitinėti dėl savo intymių santykių su mylimuoju – visi turi žinoti net ir intymias detales, vizitus pas gydytojus, neva tam, kad ji būtų patikima ir saugi (tarnybai) darbuotoja. Tačiau įdomu, ar tokios pat taisyklės yra taikomos vyrams šnipams? Abejočiau, tad šios kelios situacijos dar kartą parodo, kad nesvarbu ką darytum, ar kuriam pasaulio pakrašty bebūtum – esi moteris, ir esi laipteliu, jei ne daugiau, – žemiau nei vyras.

„Agentė“ – šiek tiek skylėto ir painaus scenarijaus, tačiau įtemptos ir įdomios istorijos mišinys. Filmas, kuriame reikės įtempti akis ir ausis, skaityti daug tarp eilučių, tam kad suspėtum paskui neblogai ekrane persikūnijusią aktorę Diane Kruger. Agentais jūsų nepavers, bet gal privers susimąstyti, koks šnipinėjimo tinklas, kurio nepastebime, gali mus supti aplink.

7.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.1
Režisūra
7.2
Kinematografija
8.5
Garso takelis
7.5
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.2
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles