„Tarzanas“ yra viena iš tų istorijų, kurias visi jau daugiau mažiau žino, ar bent jau pažįsta jos apmatus. Berniukas, paliktas džiunglėse ir užaugęs su beždžionėmis, ir taip toliau, ir panašiai, o kadangi vaikystė buvo pakankamai toli, tai dar ir su Maugliu gali sumaišyti. „Tarzanas: Džiunglių Legenda“ bando prikurti šiek tiek daugiau šios istorijos bei pakartoti jos pradžią… ir jam pavyksta daug prasčiau, nei pačiam originaliajam „Tarzano“ rašytojui.
Taigi, devintasis XIX a. dešimtmetis. Kongas priklauso Belgijos karaliui ir jis visaip bando iš jo išspausti pelno. Ties bankroto riba, jis pasiunčia Leon Rom (Christoph Waltz) surasti mitinius Opar brangakmenius, kuriais išeitų apmokėti Kongą užimsiančią kariuomenę. Tačiau deimantus saugantys čiabūviai nori Tarzano (Alexander Skarsgard). O Tarzanas tuo tarpu su Jane gyvena Anglijoje ir mėgaujasi savo lordo Grayson pozicija, turtais ir privilegijomis. Tačiau staiga jis pakviečiamas vykti į Kongą, kad įvertintų Belgijos karaliaus daromą gerą darbą ir leistų Jungtinei Karalystei pelningai investuoti į šią koloniją. Važiuoti jis nenori, tačiau JAV pasiuntinys (Samuel L. Jackson) įžiūri čia ir galimybių tikrai padėti Kongo žmonėms.
Laisvoji Kongo Respublika (gyvavusi tarp 1885 ir 1908 metų) yra vienas baisiausių kolonializmo periodų, palikimų ir nutikimų. Kongui tapus asmenine Belgijos karaliaus valda (koks ironiškas tas „laisvosios respublikos“ vardas), ji nesulaukė jo viešai Europai žadėto čiabuvių civilizavimo ir auklėjimo. Vietoje to, karalius stengėsi iš šalies išspausti paskutinį grašį, ypač iš dramblio kaulo ir kaučiuko surinkimo. Ir kaip tik minėtasis kaučiukas sukėlė didžiausią vargų dalį, nes vietiniai buvo verčiami rinkti jį nerealiais kiekiais, o kvotos neišpildžiusius kaimus ar besipriešinančius ištikdavo žiaurios represijos. Asmeninės karaliaus karinės pajėgos (sudarytos iš belgų ir samdinių karininkų bei afrikiečių šauktinių) „Force Publique“ turėjo pristatyti nukapotas dešines plaštakas kaip savo darbo įrodymą, ir greitai kareiviai pradėjo luošinti vietinius tam, kad sutrumpintų savo tarnybos laiką, o kaimai kariavo vieni su kitais, kad už nepatenkintas kaučiuko kvotas galėtų sumokėti ne savo galūnėmis. Aišku, tokie žiaurumai vedė prie didesnių kankinimų ir žudymų, ir, manoma, kad per visą Laisvosios Kongo Respublikos gyvavimą žuvo pusė jos gyventojų. Dešimt milijonų mirusiųjų kontinente, tuo metu turėjusiame tarp devyniasdešimties ir šimto trisdešimt milijonų gyventojų.
Tai aišku, kad filme visa tai iškreipiama ir panaudojama geriausiu atveju kaip fonas Tarzano žygiams ir menka motyvacija antagonistams. Apie kaučiuką neužsimenama, nes nūdienos žmogui sunku suvokti tokio resurso svarbą. Tačiau prieš akis kartą pravažiuos traukinys, prikrautas dramblio ilčių, o juodaodžiai jaudinsis dėl vergijos, nes šios dvi problemos yra daugiau mažiau suprantamos nelabai istoriškai išsilavinusiam žiūrovui. Be to, gali vaizduoti kiek nori šaudynių ekrane, tačiau rankų kapojimas, kaimų naikinimas ar juodaodžių įtraukimas į „Force Publique“ gretas kenkia tiek filmo amžiaus reitingui, tiek paprastai istorijai apie tai, kaip baltasis žmogus Afriką išmano geriau, nei patys afrikiečiai.o
Ir apskritai, filmas yra didžiulė nesąmonė. Kongas, atrodo, yra Pašilaičių dydžio, nes žmonės pėsčiomis (ar nesibaigiančio ilgio lianomis) keliauja greičiau nei garlaiviai ar traukiniai. Savana ir džiunglės keičia viena kitą taip, kad visiškai nebegali susigaudyti, kur esąs. Galbūt tos džiunglės yra Vingio parko dydžio, nes visi svarbūs veikėjai geba jose susidurti, rasti vieni kitus ir vienaip ar kitaip turėti mažiau navigacijos problemų, nei išvykoje į „Akropolį“. Herojų fizinės savybės (ir kumščių stiprybė) kartais perspjauna ir superherojus, skirtumas tik tas, kad Tarzano gebėjimas kalbėti (tam tikra prasme) su gyviais yra beveik visiškai nepanaudojamas.
Turbūt pamiršau dar krūvą šio filmo problemų, bet vienas dalykas, kurio nepamiršiu, yra prasti vaizdo efektai. Didelei mūsų laimei, Londonas filme pasirodo tik porą kartų (kiekvieną kartą paslaugiai parašoma, kad čia Londonas Anglijoje, nes būtų lengva sumaišyti su visais kitais išsivysčiusiais XIX a. Londonais), nes jis atrodo baisiau nei bet kas iš pirmojo naujojo Šerloko Holmso filmų. Nepaisant to, kad filme turėjo būti naudojama tikra Afrikos medžiaga, kiekvienas plataus masto kadras atrodo siaubingai. Atrodo, animavo Tarzano drauges beždžiones, o tada baigėsi biudžetas. Tai padėtų paaiškinti, kodėl viena vidurio filmo veiksmo scena atrodo taip, lyg būtų iškirpta iš kito dar pigesnio filmo. Ir vis tiek ji myliomis lenkia traukinio puolimą, kuris pagamintas „Heraklio“ ar „Ksenos“ eros technologijomis (ir biuždetu). Apskritai, filme gerai atrodo tik čiabūviai, todėl galima numanyti, kad kostiumininkai dar ilgai šaipysis iš su jais kartu dirbusių kompiuterinės grafikos specialistų.
Ne tai, kad aktoriai labai persistengė. Pats Tarzanas yra daugiausiai blankus ir neįdomus, Skarsgard jį daugiau vaidina pilvo raumenimis nei veidu. Margot Robbie yra čia vien tik tam, kad Tarzanas turėtų ką gelbėti, ir kad visiškai nelogiškose vietose spjaudytųsi seilėtomis frazėmis, kurių labai reikėjo reklaminiui filmukui. Tuo tarpu iš Christoph Waltz tikimasi, kad jis suvaidins kiek negrabesnę Hans Landa versiją, nors visiškai nesuprasi, kodėl jo nepadarė karininku (tuo realybėje ir buvo Leon Rom… kuris mirė 1924, maždaug dvidešimt metų vėliau, nei teigtų filmas). Aišku, jį stebėti yra daugiau mažiau malonumas, nes Waltz yra charizmatiškas ir gražus aktorius, kuriam nei krūtine, nei pilvu vaidint niekad neteko, todėl turėjo pasikliauti tik savo aktorystės talentu. Samuel L. Jackson yra kitas malonus veidas ekrane, įvairovės dėlei vaidinantis ką nors kitą, nei kiečiausią močkrušį kambaryje, todėl maloniai nustebinantis žiurovą, bet ir greitai savo asmenybe užpildantis ekraną, kai to reikia.
„Tarzanas: Džiunglių Legenda“ yra absoliučiai neįspūdingas filmas, nebent jums įspūdį paliktų prasti vaizdo efektai. Jo kvailas siužetas netikusiai atpasakoja Tarzano kilmę, visiškai spjauna į Kongo tragediją (aprašytą tokioje mažai girdėtoje ir nieko neįkvėpusioje knygoje kaip Džozefo Konrado „Tamsos širdis“) tam, kad ją supakuotų nieko rimto nenorinčiai publikai, viską aptepa trečiarūšių vaizdo efektų sluoksniu ir dar nuspiria nuo laiptų. Pažiūrėti „Disnėjaus“ „Tarzaną“ būtų geresnė ir brandesnė kinematografinė patirtis.
