„Du pasauliai ir viena meilė“

Argentinietis režisierius ir savo paties filmų scenaristas Juanas Diegas Solanas, 2005 metais sukūręs puikią dramą „Šiaurės rytai“, pristato savo trečią asmeninį darbą, kuris didingumu lenkia daugelį nepriklausomo kino atstovų mokslinės fantastikos žanre.

Kino kūrėjas kviečia pamatyti visiškai kitokį požiūrį į mūsų matomą pasaulį, įžvelgti nemirtingo meilės jausmo gilumą, nuostabiai spalvingos kelionės metu patirti keisčiausius jausmus, perpildytus vizualiai gražiu kontrastu, sklindančiu iš išradingo juostos fono.

Apie ką mes čia…

Susijungę su savimi du paraleliniai pasauliai sukuria atskiras žmonių bendruomenes. Vieni gyvena prabangoje bei klesti, kiti yra atskirti nuo geresnio gyvenimo ir turi tenkintis beprasmišku egzistavimu. Tuo tarpu dvejų skirtinų pasaulių jaunuoliai vienas kitam jaučia stiprų jausmą. Jiems nebaisi jokia gravitacija, jie tiki, jog meilė triumfuos ir galiausiai dings barjeras, skiriantis jų pasaulius, tik iškyla viena bėda – jiems kelią pastoja visuomenė, kuriai tokie santykiai yra nepriimtini. Įsimylėjėliai atsiduria sunkioje kryžkelėje, kurioje karaliauja tik tamsa ir nežinomybė.

Kūrinio vidus

Labai sunki dilema žiūrint šį filmą priskirti jam atitinkamą žanrą. Nors veiksmas yra tolimojoje ateityje bei kartu ir visiškai kitokioje erdvėje, visgi čia dominuoja meilės istorija. Gaila, jog režisierius orientavosi labiau ties draminiais juostos niuansais, kurie priveda prie saldaus žmonių jausmų pateikimo, nei į paties pasaulio struktūrą, kuri išties yra gana originaliai sugalvota. Visgi dramos persvara čia yra didžiulė, kas šiek tiek ir nuslopiną norą laukti kažko neįprasto, o po peržiūros išvis keistų jausmų banga užpildo vidų, kuris peržiūros metu buvo pernelyg tuščias nuo banalios melodramos.

Kaip jau minėta, filmo didžiausią dalį sudaro meilė. Žinoma, gražus ir beribis jausmas, kuris padeda žmonėms egzistuoti, jausti šilumą kitam bei tiesiog realizuoti save šalia kito žmogaus, tačiau viskas supaprastinta, nesimato jokios poezijos, sunku patikėti veikėjų tikrumu. Tada iškyla klausimas, kam tas fantastinis fonas, jeigu visą tai galima būtu perkelti į kokį nors karo laikotarpį, kur jausmų galia panašiai iš vidaus naikintų pagrindinius veikėjus dėl jų išsiskyrimo. Dialogais irgi nenupasakotas nei vienas rimtas meilės įrodymas. Žodžiai laisvai liejasi iš jaunuolių lupų, bet jie nė karto nenupasakoja kiekvieno iš jų širdies būvio.

Veiksmo pateikimas ir siužetinė linijos raida pernelyg nuobodi, todėl jau įpusėjus filmo peržiūrai norisi, kad jis greičiau pasibaigtų. Intrigos neišlaiko nė viena scena – atvirkščiai, jau prasidėjus šiam saldžiam pasakojimui, galima suprasti, ko galima tikėtis finale ir kaip toliau vystysis pagrindinių personažų gyvenimas. Gaila, net tokiai potencialiai banaliai istorijai galima buvo sugalvoti kažką prasmingesnio nei vien tik muilo operų lygio personažų bėgiojimus iš glėbio į glėbį.

Fantastinė pusė, kuri dominavo tik fone, negavo jokios rimtesnės analizės. Visgi labai apmaudu, jog režisierius nesugebėjo atskleisti tų dvejų pasaulių esmės, o svarbiausia – nupasakoti istoriją būtent taip, kad fone liktų tik eilinė meilės istorija, o mokslinės fantastikos žanras čia sugebėtu labiau dominuoti ir džiuginti visai nebloga idėja žmonėms, kuriems jau iki gyvo kaulo įgriso saldūs ir banalūs pasakojimai apie nieką.

Techninė juostos pusė

Filmo kūrėjai sugeba nustebinti tik savo puikiai išdirbtu vizualiniu visos juostos fonu. Išties kokybiškas ir vaizdingas darbas, kuris bent kiek atperka visą scenarijaus prastumą. Puikus operatoriaus darbas, kuris prideda vizualiam fonui stiprumo, irgi yra vienas iš gerų techninės pusės kozirių. Vaizdingas, greitas kameros darbas, kuris kartais priverčia pasijausti veiksmo epicentre, tik gaila, jog per prastą istoriją sunku įsijausti į filmą.

Garso takelis nuteikia maloniai. Bohemiškas melodijų skambesys padeda užmiršti skurdų turinį ir bent akimirkai atsidurti rojuje girdint tiesiog puikias muzikines kompozicijas. Garso montažas neblogas, tačiau bendras juostos montažas šiek tiek trikdo – per greitai ir chaotiškai šokinėjama tarp scenų. Galiausiai po peržiūros atmintyje tik ir lieka šie techniniai filmo niuansai, kurie sugeba trumpam nuspalvinti pilką vidų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juosta yra pilna įvairių aktorių, tačiau tik trys iš jų sudaro pagrindinį variklį. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, britas Jimas Sturgessas, neblogai įkūnija savo vaidinamą veikėją. Malonus akiai vaizdas bei įtikinama vaidyba. To negalima pasakyti apie Kirsten Dunst. Visą filmą medinės veido išraiškos savininkė tiesiog kraupiai atliko Edenės vaidmenį. Jokių emocijų – tik tuščios akys ir netikra šypsena. Atrodo taip, lyg jai būtų Kristen Stewart sindromas.

Antraplanis juostos aktorius britas Timothy‘is Spallas, kuris visgi sudarė nemažą poveikį siužetinės linijos eigai Bobo vaidmenyje, nudžiugina labiausiai. Išoriškai pasikeitęs aktorius sugeba įnešti filmui pozityvios ir ramios atmosferos. Kiti aktoriai blankiai ir neįsimintinai pateikia savo personažus, todėl būtent Sturgesso ir Spallo vaidybos dėka filmas išlaiko tam tikrą lygį.

Verdiktas

„Tarp dvejų pasaulių“ – tai nuviliantis savo banaliu turiniu darbas, kurio potencialas, sprendžiant iš bendro vaizdo, buvo neįkainojamas mokslinės fantastikos žanrui. Banalios ir daugybė kartų matytos nelaimingos meilės juosta tėra dar vienas nevykęs bandymas sujungti du visiškai skirtingus su savimi kino žanrus.