„Mamos – didžiausia dovana gyvenime“
2012 metų kovo mėnesį pasirodęs kino almanachas „Mamos“ sukėlė tikrą furorą ir privertė žiūrovus pagauliau pasidžiaugti tikrai nuostabia rusiška komedija visai šeimai. Po didelės finansinės sėkmės net nekilo jokių abejonių, kad pavasarinio hito kūrėjai vėl pasistengs grąžinti mus į kino sales stebėti visokiausias juokingas žmonių peripetijas mamų tema. Scenaristų dėka šį sykį atsisakoma aštuonių simbolinių istorijų, o vietoj jų pristatomi penki nuotaikingi, širdį spaudžiantys, šmaikštūs ir be galo šilti pasakojimai, kuriuos suvienija tas magiškas žodis – mama.
Apie ką mes čia..
Kažkas turi darbščią mamą, kuri per karjeros darymą nepastebi savo atžalos. Kažkas svajoja apie apkabinimą, šeimą, bei artimiausią žmogų, kad galėtų pasakyti jam, jog myli. Vieni stengiasi dėl mamų, kiti meluoja joms apie savo veiklas, tačiau kad ir kaip bebūtų, mamos lieka mamomis. Todėl šios penkios šiltos viena su kita susijusios istorijos artimiausius žmones suvienys tarpusavy, leis pajausti tikrą motinišką meilę bei padės suvokti, kokią svarbą kiekvienam iš jų turi artimiausias gyvenime žmogus – mama.
Kūrinio vidus
Tęsiant tradiciją švenčių progą pasirodo nauja rusiška komedija, tačiau galima laisviau atsidusti, nes šį kartą tai ne koks perdirbinys ar perpildytas nepadoriais juokeliais apie antrą galą filmas – tai puikaus pavasarinio hito antras dublis. Tokia plati sąvoka kaip mama ir tiek gyvenimiškų istorijų galintys papasakoti juostos prodiuseriai sukuria aplink save labai teigiamą aurą, nes visos juostos metu vyrauja rami ir nuoširdi atmosfera, nėra jokių nukrypimų į vulgarumą, todėl filmas yra skirtas visai šeimai, tuo labiau, kad kiekvienos papasakotos istorijos pabaigoje pastebimas puikus moralas. Galima teigti, jog viena ilga juosta susideda iš trumpesnių epizodų, kuriuos taipogi galima vadinti filmais. Kiekvienos istorijos siužetinė pasakojimo linija yra puikiai pateikiama, nėra nuobodžių epizodų, veiksmas liejasi laisvai. Brandžiausi ir labiausiai sukrečiantys vaizdai gaunami iš „Į Paryžių…“ istorijos, kurios herojai atskleidžia labai pozityvų vaizdą mamos tematika, o tuo labiau, jog niekada nereikia pamiršti savo artimiausio žmogaus, suteikti laimės bent akimirkai, sugebėti atsikratyti visų rūpesčių ir rasti laiko žmogui, kuris pagimdė, augino, mokino gyventi. Antras pagal svarbą pasakojimas „Violončelininkas“ yra apie tam tikrą situaciją ir ribą tarp mamos ir vaiko, ypač, kai vaikas nenori liūdint savo mamos, meluoja ir apsimeta, jog jam viskas gerai. Visgi tos scenos labai primena gana neblogą 2009 metų juostą „Viskas normaliai!“, sukurtą panašiu principu, netgi suteikiamas penas apmąstymams, nes, reikia pripažinti, nemažai žmonių taip daro. Kitos trys istorijos apie draugystę, svajonę, nuoskaudas, tačiau jose nėra tokio stiprumo, kad žiūrovas personažų pavaizduotose portretuose sugebėtų pajausti tikrą dramą. Filmo dialogai nėra perpildyti nereikalingomis replikomis, o kai kurių veikėjų išsakomos frazės priverčia juoktis iki ašarų, vien prisiminus Gošą galima net ir po peržiūros nusišypsoti. Pačių juokingų scenų ne taip ir daug, bet atsižvelgiant į bendrą sukurtą vaizdą bei penkias neapsakomai šiltas istorijas galima teigti, jog po tokių darbų rusų kinematografija ateityje galbūt ir gali šiek tiek atsigauti, svarbu, jog einama teisinga kryptimi, nutolstant nuo holivudinių standartų, kurie jau visur valdo rusišką kinematografiją.
Techninės pusės ypatumai
Filmo operatoriaus darbas suteikia daug įspūdžių, nes sugebama pastebėti Kalėdine nuotaika nusiteikusius miestus, o detaliai pavaizduotos vietos dar labiau virpina širdį. Puikiai parinktas garso takelis, kuris sugeba perteikti kiekvienos istorijos atmosferą, ypač prancūzų dainos Paryžiaus scenose. Šventinės dekoracijos neatsiejama šio šilto filmo dalis, visgi reikia pripažinti, kad rusai labai artimi mūsų šaliai, atrodo, lyg stebėtume mūsų valstybės Kalėdinę karštinę.
Aktorių kolektyvinis darbas
Prie filmo sukūrimo prisidėjo jaunos kartos rusų aktorių komanda, iš kurios keli žmonės yra itin populiaraus „Comedy Club“ rezidentai. Labiausiai galima išskirti puikų Dmitrijų Vasiljevą bei Pavelą Volią, kurie su savo personažais susidorojo gana profesionaliai, suteikė dramatizmo, tikroviškai pavaizdavo emocijas. Garikas Charlamovas buvo juostos humoro pusės pažiba, vien jo veido išraiška ko verta – pasižiūri į jį ir jau norisi juoktis. Moteriška pusė nėra tokia šviesi kaip stipriosios lyties atstovų. Labai jau medinė Elizavetoso Bojarskos ir Ekaterinos Vilkovos vaidyba trukdė peržiūros metu – visai neįtikinamai suvaidinti personažai, lyg žmonės be jausmų, be širdies. Tik viena vienintelė Ekaterina Klimova sugebėjo kažką padoraus parodyti bei nesugadinti scenų. Visą rusų žvaigždyno pasirodymą vainikavo trumpas, bet efektingas moterų numylėtinio, prancūzų kino legendos Aleno Delono pasirodymas ekrane. Seniai didžiuosiuose ekranuose matytas širdžių ėdikas sukelia labai daug prisiminimų ir nostalgijos iš tų dienų, kai jo filmai karaliavo mūsų šalies kinuose.
Verdiktas
„Su naujaisiais, mamos!“ – tai puiki kino dovana švenčių proga, suteikianti labai daug optimizmo, šilumos, nuoširdumo, nuotaikos. Filmas apie svarbiausią žmogų mūsų gyvenime, propaguojantis gėrį, sukeliantis šypseną ir suteikiantis mažos vilties, jog galbūt kažkada rusų kino kūrėjai žiūrovus džiugins būtent tokiais nuoširdžiais darbais, perpildytais tik pačių geriausių jausmų.
