Baimės įlanka

„Epidemija“

Nusipelnęs kino pasauliui režisierius Barry‘is Levinsonas, sukūręs kultinius filmus, kaip 1987 metų karinė komedija „Labas rytas, Vietname“, oskarinį, nepriekaištingą 1988 metais pasirodžiusi šedevrą „Lietaus žmogus“, kriminalinę dramą apie stilingą nusikaltėlį „Bagsį“ bei kontraversišką 1996 metų dramą „Pragaro virtuvės vaikezai“, pristato žiūrovams sau nebūdingo žanro projektą. Pasinaudojęs itin populiaria pseudo dokumentinio stiliaus filmavimo būdo technika, kino grandas kviečia pasinerti į labai pavojingą kelionę po miestą, kuriame įvyko siaubingi dalykai, kuriuos iki šių dienų nuo žmonių slepia valdžia.

Apie ką mes čia..

Vieno miestelio įlankoje užsiveisia parazitų būrys, kuris mirtinai užkrečia vietos gyventojus, ir vos per kelias paras trečdalis žmonių miršta siaubingose kančiose. Žmonės bando prisiskambinti specialiosioms tarnyboms, filmuoja ir kelia į internetą kraupią medžiaga, tačiau ar jiems pavyks prisišaukti pagalbos, nežinia, nes net ir valdžia yra atsukusi nugarą šiai biologinei katastrofai.

Kūrinio vidus

Tendencija kurti pseudo dokumentinio stiliaus juostas jau yra gana įprastas reiškinys kinematografijoje, gal netgi jau ir pabodęs, nes per keletą metų jau tiek eksperimentavo visokiausi kino režisieriai, jog dabar atrodo, lyg nebūtų jokių idėjų sukurti kažką naujo. Matėme ir egzorcizmus, filmuotus buitiškai, kas turėjo sukelti tikrą siaubą žiūrovui, galėjome stebėti ir vaikinų, virtusių į super didvyrius, žūtbūtinius mūšius, monstro invaziją į Niujorką ir net jaunimo vakarėlį, sukėlusį ant kojų visą rajoną, o kas juokingiausia, jog kai kurios juostos tikina, jog tai yra sukurta pagal tikrus įvykius. Šiuo atveju Barry‘is Levinsonas pasinaudojo abejais būdais ir to dėka gauname dokumentinio pobūdžio filmą, kuris pasakoja apie tikrus įvykius, kurie yra taip užslaptinti, jog net valdžia atsisako nuo komentarų. Juokai juokais, tačiau tema parinkta itin aktuali, nes visgi dėl jūrų taršos žmonės sugeba kenkti sau, o iš susidariusių blogų sąlygų pradeda plisti naujos mirtinos ligos, todėl stebėti naujos ligos plitimą yra gana įdomu. Kaip ir teigia pati tematika, filmą gal ir būtų galima priskirti prie mokslinio žanro, tačiau dėl įtampos, o ypač dėl šiurpių vaizdų, sukeliančių ne baimę, o šleikštulį, galima suteikti jam ir psichologinio pobūdžio. Dramos kaip ir nėra, nors žinoma, žmonės miršta, bet peržiūros metu kažkodėl nesijaučia gailestis jiems, matyt atmosferą gadina kraupūs deformuotų ir pūliuojančių kūnų vaizdai ekrane. Kartu prie to prisideda ir ne itin meistriškai pateikiama siužetinė linija, kuri nėra vientisa, daug istorijų, daug personažų, tačiau jie visiškai neįdomūs, tušti, pilki. Dialogai neįtraukiantys, kiekviename žodyje matosi dirbtinumas, keli juokeliai gal šiek tiek sugeba pagyvinti atmosferą. Vienintelis filmo pliusas, kuris yra pastebimas visos juostos metu, tai neapsakomai žiauraus valdžios abejingumo parodymas. Puikiai sužaista vyriausybės tarnautojų elgesiu, nes kaip bebūtų, tačiau visiška tiesa, jog tikėtis pagalbos iš aukštų pareigūnų nereikia, o ir galų galiausiai, valdžia vis tiek bandys nuslėpti tiesą nuo žmonių. Vertinat šią juostą, tai bene vienas blogiausių savo žanro pavyzdžių, nes visiškai neužkabina nei viena scena, nėra jokio malonumo stebėti pūslėtus žmonių kūnus.

Techninės pusės ypatumai

Techninė juostos pusė labai skurdi, visiškai jokio papildymo bendram fonui. Garso takelis juostos kūrėjams neegzistuoja. Operatoriaus darbas priartina prie realybės, tačiau keliose vietose susimauna ir nesugeba detaliai perteikti visų scenų, o kas liūdniausia, jog pastebimas vienas filmavimo būdas, nors kameras laiko keli personažai ir jie visiškai kitaip filmavo, jeigu įsižiūrėsime. Vizualiniai efektai yra, juokingai gal skamba, tačiau keliose vietose pasinaudota ir kompiuterinių technologijų pagalba.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių kolektyvo darbas šiuo atveju labai primena 2009 metų mistinio trilerio „4-asis lygmuo“ vaizdą, nes kaip ir visos juostos metu kalbama apie autentiškas vaizdajuostes, tai įsižiūrėjus matome kelis labai jau žinomus veidus, bet atmetus šį mažą nesusipratimą, galima teigti, jog filmo personažai pasirodo gana tvirtai ir įtikinamai atliko savo darbą. Daug personažų, bet būtų galima paminėti vieną Kether Donouhe, kuri dažniausiai pasirodo kadruose. Žiūrint į ją jaučiama baimė, bet ne daugiau, matosi šioks toks chaosas akyse, šokas, nesuvokimas, kas dedasi aplinkui, matyt taip perteiktas personažas labiausiai apibūdintų kiekvieną žmogų, kuris susidurtų su tokia tragedija.

Verdiktas

„Baimės įlanka“ – tai neįtraukianti kelionė po epidemijos apimtą miestelį, be intrigos, be papildomų emocijų, su šlykščiais susirgusių žmonių vaizdais ekrane. Filmas, kurio nekaip nepriskirsime prie A kategorijos darbų. Filmas, parodantis, jog ir geriausi kino meistrai sugeba nusiristi sukurdami tokius neskoningus darbus. Silpna juosta, kuri nusipelno tiesiog atkeliauti į DVD lentynas, o ne gastroliuoti po didžiuosius kino ekranus visame pasaulyje.