Stebuklų parkas

Paprastai recenzijas pradedu šiokiu tokiu režisieriaus ar režisierės pristatymu. Taip norėjau daryti ir šįkart, tačiau teko susidurti su šiais – informacijos – laikais kiek neįprastu dalyku – nei IMDB, nei „Leterboxd“ nenurodo, kas vis tik režisavo naują animacinį filmą „Stebuklų parkas“ (angl. „Wonder Park“). Keista, keista. Tačiau vis tik internete dabar galima rasti viską (ar beveik), tad netruko paaiškėti tiek mistinis režisierius, tiek jo pavardės slėpimo priežastis. Šį animacinį filmą kūrė anksčiau prie gerai žinomų „Pixar“ projektų („Iš vabalų gyvenimo“ (angl. „Bug‘s Life“, 1998 m.), „Žaislų istorija 2“ (angl. „Toy Story 2“, 1999 m.), „Monstrų biuras“ (angl. „Monsters, Inc.“ 2001 m.), „Žuviukas Nemo“ (angl. „Finding Nemo“, 2003 m.), „Nerealieji“ (angl. „Incredibles“, 2004 m.), „La troškinys“ (angl. „Ratatouille“, 2007 m.)) prisidėjęs Dylanas Brownas – „Stebuklų parkas“ yra jo režisūrinis debiutas. Tačiau, kaip jau minėta, jo pavardė nėra nurodoma. Taip yra todėl, kad 2018 m. sausį, po daugybės skundų apie pasikartojantį netinkamą elgesį D. Brownas buvo atleistas iš šio projekto – dėl to jo pavardė režisieriaus grafoje ir nefigūruoja. Kiek netipinis atvejis, bet galbūt tai bent iš dalies paaiškina ir pateisina tai, kas vyksta ekrane. Bet apie viską iš eilės.

Trumpai apie filmo siužetą

Kai buvo maža, Džiunė kartu su mama mėgdavo įsivaizduoti stebuklingą atrakcionų parką, kuriame visos jų fantazijos pavirsdavo tikrove. Tereikėdavo pašnibždėti idėją į ausį parko architektui beždžioniukui Riešutėliui ir atsirasdavo naujas, dar neregėtas fantazija žavintis atrakcionas, teikiantis džiaugsmo dideliems ir mažiems parko lankytojams. Vis tik Džiunės galvoje nuolat kirbėjo mintis, ar šis parkas negalėtų egzistuoti ne tik jos ir mamos vaizduotėje, bet iš tikrųjų – ir mergaitė bandė šią idėją įgyvendinti. Deja, vieną dieną mama sunkiai susirgo bei išvažiavo gydytis, ir Džiunė prarado norą toliau kurti „Stebuklų parką“. Tačiau kartą atsidūrusi miške mergaitė netikėtai įžengia pro stebuklingus vartus, vedančius į… jos sukurtą atrakcionų parką. Tiesa, dabar jis – apleistas ir griūvantis. Bet gal dar nevėlu viską pataisyti ir į „Stebuklų parką“ vėl grąžinti vaikų juoką?

Spalvotas chaosas

Kaip jau minėta įžanginėje pastraipoje, filmo režisierius buvo atleistas 2018 m. sausį. Sunku pasakyti, kokios stadijos projektą jam teko palikti, tačiau jei dėl to, ką matome ekrane, yra kaltas D. Brownas ir/ ar jo atleidimas – tuomet nieko keisto. O iš tikrųjų čia turime spalvingą chaosą, padrikai vystomą siužetą, neišplėtotus personažus ir silpnai atskleistą pagrindinę mintį.

Visų pirma – taip ir neaišku, kas labiau norėta akcentuoti – šeimos ryšiai ar fantazijos svarba. Bandoma užgriebti ir viena, ir kita, bet galutinis rezultatas – kaip su tais dviem kiškiais, kuriuos bandoma pasivyti, bet taip ir liekama be nieko.

Antra – logikos spragos. Magiškoje miško proskynoje esantį „Stebuklų parką“ ardo tuntai piktavališkai nusiteikusių pliušinukų – lyg urtas į gremlinus dar nepavirtusių mogvajų, o virš atrakcionų pakibęs juodos miglos debesis. Prireikia viso filmo, kol Džiunė supranta, kad tą juodą debesį paprasčiau išsklaidyti grįžus namo. Bet ne – dedamos pastangos vietoje pataisyti aprūdijusius ir vijokliais jau spėjusius apaugti mechanizmus, kas labai dažnai baigiasi džiaugsminga pliušinukų ataka arba šiaip daug riksmų, klyksmų, pasitrankymų ir griuvimų sukeliančiu chaosu.

Dar vienas – gal kiek šalutinis – keistokas sprendimas – perdėtas Džiunės susirūpinimas tėčiu. Esą, jai išvažiavus į stovyklą, jis neišgyvens, nes nemokės pasiskrudinti duonos ar išgers bebaigiančio galioti pieno. Nors šiaip Džiunės tėtukas nerodomas toks visiškas nevykėlis.

Personažai ir techniniai dalykai

Personažų šiame filme nemažai, tačiau jie nėra gerai išplėtoti. Net ir pagrindinė veikėja Džiunė – iš pradžių ji pasižymi lakia fantazija, paskui – susirgus mamai – ji tampa irzli ir apatiška, bet staiga ima perdėtai nerimauti dėl tėčio (kuriam šiaip jau viskas gerai), o atsidūrusi atrakcionų parke ji nebepasižymi nei ta vaizduote, nei elementaria nuovoka, tik kartas nuo karto pati sau primena, kad jei jau sukūrė šį parką, tai turėtų žinoti, kaip jį pataisyti.

Parko gyventojai – atgiję Džiunės žaislai – šernė Greta, mėlynas lokys Bumeris, dygliakiaulė Styvas, broliai bebrai Gasas ir Kuperis – atrodo, yra tik tam, kad šiaip taip suraišiotų padrikos istorijos kampus. Nors, tiesą sakant, net jei Džiunė atklystų į visiškai ištuštėjusį parką ir bandytų pati viena jį atgaivinti, mažai kas pasikeistų.

Dar vienas svarbus – ar bent turėjęs būti svarbus – personažas – beždžioniukas Riešutėlis. Iš pradžių atrodo, kad jis bus vienas pagrindinių filmo veikėjų, tačiau juostos kūrėjai jį labai sėkmingai pradangina ir didžiąją dalį laiko nenaudoja (tada klausimas, kam iš viso jo reikėjo?).

Techninė pusė nėra prasta – daug spalvų, įspūdingi atrakcionų parko vaizdai, dėmesys detalėms ir tekstūroms – tačiau visai tai nėra taip svarbu, kai siužetas yra padrikas, lengvai nuspėjamas ir nekabinantis. Garso takelis gal ir neblogas, bet per daug neišsiskiriantis ir neįsimenantis – nėra nei kokios nors „firminės“ dainelės, nei nuolat pasikartojančios melodijos. Filmą teko žiūrėti įgarsintą prancūziškai – dubliažas buvo kokybiškas, personažų balsai nenervino. Sunku ką nors pasakyti apie originalų įgarsinimą, bet lietuviškas jau vien filmo anonse sudaro nekokį išankstinį įspūdį – na kada gi mūsų garsintojai supras, kad kiekviename filmuke vartoti dialektus nėra nei būtina, nei taip jau labai juokinga?

Reziumė

„Stebuklų parkas“ – tik išoriškai stebuklingai atrodantis animacinis filmas, kuris patiks nebent labai nedideliems, arba labai neišrankiems žiūrovams. Neišvystyta pagrindinė mintis, neišplėtoti  ir neišnaudoti personažai, daug tikrai niekam nejuokingo trankymosi ir chaoso, jokių bent kiek gudresnių užuominų ar juokelių – būtent tai slypi po pakankamai gražia ir spalvinga išore. Tad ramia širdimi šį ne itin nusisekusį animacinį filmą tikrai galima praleisti ir pataupyti pinigus būsimiems projektams. O jų šiemet dar tikrai bus.