„Penktas kartas nemeluoja?“
Debiutuojanti pilnametražių filmų režisūroje scenaristė Trish Sie kartu su visu būriu prodiuserių pristato penktą ir, matyt, paskutinį žymiosios šokių franšizės dalį, kurioje paskutiniam rimtam pasispardymui negailestingame ir patraukliame šokių šou Las Vegaso pažiboje – Cezario Rūmuose, surinko visus geriausius serijos šokėjus.
Kino debiutantė kviečia visus muzikos, gražių kūnų ir pašėlusių judesių entuziastus atsidurti šokių aikšelėje ir kartu su dalyviais patirti meilės, nuoskaudų, tikėjimo ir draugystės jausmus, privesiančius prie pagrindinio tikslo – šokių karalių titulo labiausiai apšviestame Amerikos mieste.
Apie ką mes čia…
Šokėjų grupė „The Mob“ persikėlė iš Majamio į Los Andželą siekti savo svajonių, tačiau nenusisekęs gyvenimas ir skolos priverčia visus rimtai susimąstyti. Grupės lyderis Šonas nusprendžia nepanikuoti ir pasilikti angelų mieste, tačiau kolektyvas su juo nesutinka. Trupė lieka be savo lyderio, bet jų keliai neišsiskiria, nes greitu metu visų lauks tikras išbandymas vienose iš svarbiausių šokių varžybų, vykstančių Las Vegase…
Kūrinio vidus
Jau įpratome kas dvejus metus sulaukti naujos, kas kartą vis prastesnės aptariamo filmo dalies, bet vis vien einame ir bandome stebėti nutrukgalviškus šokėjų pasirodymus didžiuosiuose kino ekranuose. Šokiai tampa monotoniški, o ir konkurentai nesnaudžia: britai neapsiriboja keliomis „Gatvės šokių“ dalimis, kurios su kiekviena dalimi atrodo žymiai efektingiau nei ši filmų serija.
Penktoje jau iki gyvo kaulo įgrisusios franšizės „Šokis hip-hopo ritmu“ dalyje viskas yra labai blogai. Jeigu ankstesnėse dalyse siužetinių linijų trukumus kompensavo išties įspūdingi šokiai, tai šiame filme jų net nebuvo. Žinoma, kalba eina apie kažką išradingo ir anksčiau nematyto, deja, tenka nusivilti susiklosčiusia padėtimi. Visos juostos metu tėra vos dvi vietos, kurias galima pavadinti šokiais, kitur tai smagūs veikėjų šėlsmai, kurių patrauklumas prilygsta nuobodžiam pasakojimui apie nelaimingos meilės paieškas. Visgi šioje dalyje net meilė pateikta taip šaltai, kad liūdna žiūrėti į nusiminusius veikėjų veidus. Jokios aistros, pasitikėjimo savimi ir jokių šiltų susižvalgymų.
Didžiausiu kozirių tiek iš režisierės, tiek iš prodiuserių pusės turėjo tapti senų ir labiausiai pamiltų personažų sugrįžimas, tačiau to nepakako. Nei vienas iš jų nebuvo toks žavus kaip filmuose, kuriuose pasirodė pirmą kartą. Dvyniai, trečiame „Šokis hip-hopo ritmu“ filme privertę šypsotis, čia neparodė nieko. Visgi tai puikus tandemas, kuris galėjo praskaidrinti nemalonią ir itin sunkiai vystomos siužetinės linijos atmosferą. Vienintelis Endės personažas leido naujai pažvelgti į šią antros dalies pagrindinę veikėją. Smagu, kad pagaliau buvo atskleistas jos likimas ir meilės santykiai su Čeisu, dėl kurio mergina taip alpo pirmą kartą pasirodžiusi kino ekranuose. Briedis irgi atrodė blankiai, nors jo solinis šokis, kaip ir trečiame filme, buvo patrauklus ir mielas akiai. Kiti herojai atliko statistų vaidmenį ir kartu su pagrindiniais herojais papildė foną savo šokių judesiais. Gaila, kad šioje dalyje taip neatsakingai pasielgta su herojais ir kai kuriomis temomis, kurios būdingos visai filmų serijai.
Filmas, kaip jau minėta – labai nuobodus. Peržvelgus ansktesnius filmus, kuriuose būtent šokiai ir pritraukdavo žiūrovą, tai tikrai keista. Prisiminus 2006 metus, kai visai paprasta meilės drama virto į vieną pelningiausių šokių tematikos projektų kino istorijoje, kyla apmaudas matant, kas liko iš daug žadančio kino projekto. Belieka viltis, jog filmo kūrėjai susitaikys su mintimi, kad jų fantazija išseko, kad atėjo metas šioje istorijoje dėti tašką, ir nebekurs filmo „Šokis hip-hopo ritmu“ tęsinių.
Techninė juostos pusė
Kiekviename „Šokis hip-hopo ritmu“ filme didelis dėmesys suteikiamas garso takeliui ir efektingai muzikinei palydai, pagal kurią šokėjai gali išreikšti save šokių aikštelėje. Deja, bet šiame filme jis tragiškas. Vienintelė daina, kuri sukūrė ypatingai žavią atmosferą – kadaise populiaraus amerikiečių reperio Coolio 1995 metų megahitas „Gangsta‘s Paradise“, kurį galiausiai sumiksavo ir perdarė į neskoningą žodžių ir natų mišinį. Iš kitų žinomu dainų buvo galima išgirsti Method Man „Judgment Day“, Celestina „Turn It Up“ bei Lil Wayne „My Homies Still“.
Operatoriaus darbas pakenčiamas. Šokių scenose viskas atrodė puikiai, efektingai ir gražiai, tačiau kai reikalas prieidavo prie eilinių pasikalbėjimų, visas vaizdas virsdavo į kraupiai atrodantį mažo biudžeto filmą, kuriame į veikėjus ir jų emocijas kameros darbas tiesiog spjauna.
Garso montažas silpnas, tačiau tai dar niekis, palyginus su juostos montažu. Tragiškai vystoma siužetinė linija, scenos suderintos visiškai neįdomiai, matyti kūrėjų skubėjimas, galiausiai privedęs prie tokio rezultato, kokį matome. Mintis ankstesnių filmo dalių režisierių Johna Cho pakeisti į debiutantę nepasiteisino.
Visą neskaniai atrodantį bendrą vaizdą apgaubia trimatė erdvė, kuri panaudota tik tam, kad būtų galima iš žmonių išpešti daugiau pinigų. Filme tebuvo kelios scenos, kuriose matyti 3D efektas, tuo tarpu trečioje dalyje, prisiminkime – trimatė erdvė pateikta įspūdingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie aktorių vaidybos sugebėjimus kalbėti tokiuose filmuose beprasmiška, ypač kai 90 procentų jų sudaro profesionalūs šokėjai, tačiau negalima nesigrožėti tuo, kad pagrindinius vaidmenis atlieka tikrai gražūs žmonės.
Ypatingai džiugu dėl Brianos Evigan sugrįžimo į franšizę. Tai gražiausia iki šiol buvusi pagrindinė filmo mergina. Žinoma, šioje juostoje ji pasirodo ne taip žvaliai ir efektingai kaip antrame serijos filme, tačiau jos buvimas čia palieka malonų įspūdį.
Adamas G. Sevani, vaidinantis „briedį“, kaip ir ankstesniuose keturiuose filmuose pademonstravo visai gražų šou. Kiti aktoriai neišsiskyrė iš minios. Vaikinas turi charizmos, bet tikėtina, kad jis iki pensijos vaidins šį vieną ir vienintelį savo karjeros personažą.
Verdiktas
„Šokis hip-hopo ritmu. Viskas arba nieko“ – tai pats prasčiausias žymiosios filmų serijos apie šokius darbas, kuriame šokiai atrodo taip blankiai, kad net banalus juostos scenarijus paima viršų. Nuobodus ir be jokio cinkelio filmas, kurį bežiūrint galima pasidžiaugti dėl kelių pamėgtų ankstesnių dalių personažų sugrįžimo, bet ne daugiau.
