„Majamio mafija“
Kai kuri nors Holivudo studija suranda pelną nešančią auksinę karvę, tai ją bando išmelžti taip stipriai, jog visiškai nelieka gaunamo produkto kokybės. Šiuo atveju tai „Summit Entertainment“ studija, kuri jau ketvirtą sykį grįžta į kino ekranus su viena populiariausių paskutinių metų šokių frančizių. Saulės kupiname Majamio mieste šokių meistrai surengia tikrą spektaklį, kuris pasistengs kiekvieno žiūrovo viduje įžiebti aistrą kartu su filmo herojais prisijungiant į pašėlusius hip hopo ritmu šokius.
Emili, kaip ir kiekvienas žmogus, turi gyvenimo tikslą, svajonę, norą. Mergina visa savo širdimi nori tapti profesionalia šokėja, todėl pasiekti savo tikslą atvyksta į saulės kupiną miestą Majamį, kur vyksta visokiausių šokių stilių gatvės mūšiai tarp įvairiausių grupuočių. Susipažinusi su gatvės šokėju Šonu, jį po truputį jį įsimyli. Tuo tarpu Emilės tėvas turi kėslų pasisavinti vieną iš jam reikalingų kvartalų, o gyvenančius ten žmones iškeldinti. Idealistiškų pažiūrų vaikinas bando su savo komanda visokiais įmanomais būdais sutrukdyti jų gimtojo kvartalo sugriovimui, kuriam rengiasi verslininkas. Grandiozinis šokėjų protestas prasideda ir virsta tikru karu su gobšiais ir neteisingais turtuoliais.
Filmo scenaristai jau trečią kartą kopijuoja patys save, o tai yra tikrai labai liūdnas vaizdas žiūrint bendrai į šiuolaikinį jaunimui skirtą kinematografijos poveikį, nes visgi šokių tematika kine yra labai platus reiškinys, bet šiais laikais labai banaliai įgyvendinamas per tendenciją parodyti daugiau veiksmo, o mažiau prasmės. Prisiminus kultinį 1987 metų filmą „Purvini šokiai“ ir dabartinius filmus turėtų būti didelė gėda tokio žemo lygio filmų kūrėjams. Nebent 2011 metais pasirodęs irgi kultinio 1984 metų filmo „Pamišę dėl šokių“ perdirbinys gali pasigirti gan neblogu įgyvendinimu palyginus su tais banaliais tęsiniais. Visgi „Šokis hip-hopo ritmu“ tapo neoficialiu šokių filmų prekės ženklu, kuris atneša jo kūrėjams neblogą pelną, tačiau visiškai nukeliavo į lankas nuo pirmos ganėtinai šiltos meilės bei aistros šokiams istorijos. Šios ketvirtos dalies pamatas lygiai toks pats kaip ir antros bei trečios, šokiai – tai ginklas, kuris sugeba pavergti kiekvieną, o jų pagalba pasiekti tikslą yra labai paprasta. Juokingiausia, o kartu absurdiškiausia yra komandos MOB pavadinimas. Žinoma, atsižvelgus į istoriją ir ką šį grupė rengia, yra akivaizdus toks vardas, bet, kita vertus, kai veiksmas vyksta Majamyje, kuris yra vienas didžiausių narkotikų platintojų JAV centrų, mintis apie šokių mafiją, kuri valdo miestą, yra absurdiška bei juokinga. Patriotiškumo, atsidavimo, idealistinių pažiūrų kupinas gatvės šokėjų jaunimas – pasaka, skirta vaikams bei apsiseilėjusiam jaunimui, o tiksliau jaunoms mergaitėms, tikinčioms viskuo, kas yra rodoma ekrane. Grįžtant prie paties filmo centro – šokių, galima teigti, jog su kiekviena dalimi gaunamas vis didesnis kosmosas, nors efektingumas suteikia daug žavesio filmui, o kelios šokio scenos, na, ir kaip būdinga visoms filmo serijoms – finalinis juostos akordas su įspūdingiausiu šokiu, priverčia nors ir akimirkai pamiršti visą nonsensą, rodomą filmo eigoje. Susumavus filmo siužetinę liniją bei banaliausią scenarijų, šokiai ir atperka visą liūdną vaizdą, rodomą ekrane, bet visgi, net jie neperteikia revoliucijos, apie kurią taip yra kalbama visos juostos eigoje. Kai bebūtų apmaudu, bet su kiekviena dalimi filmo kūrėjai pasirodo vis prasčiau ir prasčiau, o prisiminus tikrai šiltą pirmą dalį liūdna pasidaro, nes iš tokios neblogos istorijos tiesiog pasišaipė sukurdami nevykusius tęsinius.
Kaip ir praeitame filme, taip ir šiame daug įspūdingų vizualinių efektų nulemia 3D. Konvertuotas į trimatę dimensiją filmas visgi gali pasigirti nepakartojama vizualine puse, nes šokių scenos priverčia judėti kartu su filmo herojais nors ir akimirkai, kai vyksta finalinis šokis. Garso takelis, kaip ir būdinga tokio tipo filmams, yra smagus, žvalus, vasariškas. Daugelis puikiausių repo ir R‘n‘B stiliaus kūrinių puikiausiai lydi kiekvieną juostos sceną, tas ir neduoda nuobodžiauti žiūrint silpnai sukurtą darbą.
Pirmi du filmai galėjo pasigirti aktoriais, kurie sugeba vaidinti, o kai kurie iš jų net tapo vienais populiariausių pasaulyje, kalbant apie itin sėkmingą karjerą sukūrusi Channingą Tatumą. Modeliškos išvaizdos be jokios charizmos pagrindinių vaidmenų atlikėjai sugeba pasigirti tik savo nepriekaištingai atliktais judesiais. Ryanas Guzmanas, suvaidinęs Šoną, bei Kathryn McCormick, pasirodžiusi Emilės amplua, nesugebėjo sukurti kažko įsimintino. Jų akyse nebuvo nė dalelės meilės ar aistros, kaip robotai atliko jiems lieptą darbą, o žiūrovas žiūrėdamas į juos nepatikės, jog jie dėl kažko kovoja. Vienintelis žmogus, galintis pasigirti charizmatišku personažu visame aktorių kolektyve, yra Adamas Sevanis, kuris tapo visos franšizės neatsiejamu simboliu vaidindamas „briedį“. Tuščiai ir neįtikinamai vaidinanti trupė dar labiau pažemina filmą.
„Šokis hip-hopo ritmu: revoliucija“ – tai dar vienas bandymas pavergti MTV kartos šiuolaikinį žiūrovą nekokybišku produktu, kuris su kiekvienais metais darosi vis labiau banalesnis bei neskanus. Išore vizualiai gražus, tačiau viduje tuščias saldainis tik parodo, jog pasaulį greičiau užvaldys pinigus nešančios neskoningos franšizės, nei nauji ir įdomus darbai šokių tematika.
