„Snieguolės širdis“
Konkurencija tarp kino studijų ir kova dėl pajamų per pastaruosius kelis dešimtmečius išaugo taip stipriai, kad dabar bandoma interpretuoti vieną ir tą pačią idėją visais įmanomais būdais. Šie metai žada net tris legendinės pasakos apie Snieguolę ekranizacijas, kurios vizualiai yra visiškai skirtingos. Debiutuojantis režisierius Rupertas Sandersas pristato vieną iš tų kelių ekranizuotos pasakos interpretacijų didžiajame ekrane. Niūriai gotiškos atmosferos pasaka, kurią pristato 100 metų jubiliejų švenčianti Universal studija, priklausanti kino pramonės pionieriams, perteikiama dėka kraupaus scenarijaus, vizualiai tobulų specialiųjų efektų bei visai kitokios Snieguolės, apie kurią yra parašę pasakų virtuozai broliai Grimai.
Seniai seniai, už septynių marių, už septynių miškų, gyveno sau mergina, kuriai kada nors buvo lemta tapti valdove. Ją vadino Snieguole – nuoširdžios šypsenos, geriausios širdies, tyriausių jausmų mergele. Tačiau vieną dieną atėjo nelemtas juodas debesis ir pasiglemžė viską, ką mergina mylėjo ir turėjo. Pikta karalienė, kuri atsisėdo ant jai nepriklausančio sosto, žiauriai valdė savo žemes, naikino visus, kas jai nepakluso. Turėjo karalienė stebuklingą veidrodį, kuris jai pasakydavo viską, ko tik troško jos supuvusi širdis, ir vieną dieną ji sužinojo, kad yra dar viena, kuri yra daug kartų vertesnė už ją. Pasiuntusi medžiotoją surasti Snieguolę, karalienė įsako išpjauti jos tyrą širdį ir atnešti jai, kad nekiltų jokios grėsmės jos valdžiai. Greitai prasidės susidūrimas tarp blogio ir gėrio jėgų, dviejų galingų kariuomenių kova nulems visą karalystės likimą.
Timo Burtono „Alisos stebuklų šalyje“ finansinės pergalės dėka Holivudas pradėjo gaivinti senas visiems gerai pažįstamas klasikines pasakas niūresniame stiliuje. Šiuo atveju Snieguolės interpretacija labai primena brito darbą, tiek vizualiai, tiek scenarijaus struktūra, nors ir turi savito originalumo. Jeigu atsižvelgsime į tai, kad čia antras šių metų tokios pačios istorijos filmas, būtent „Snieguolė ir medžiotojas“ gali išdidžiai pakelta galva teigti, kad tai labiausiai Grimų pasakos motyvus primenantis darbas. Paties filmo siužetinė linija yra įdomiai pateikiama. Nors scenų eiliškumas yra pažeistas, bet galima suprasti, kad toks buvo pačių kūrėjų sprendimas, kuris priveda prie malonios nuostabos žiūrint šia juostą. Atsižvelgus į savo žanrą, filmas gali priminti pirmąją Narnijos kronikų ekranizaciją dėl savo kovinės dvasios. Didžiulių kariuomenių efektas bei masinės scenos didingai perteikia istorinę viduramžių epochą, o tai prideda realistiškumo visam fonui, nors ir pagal žanro taisykles to beveik neprivalo būti. Galima teigti, jog tai labiau moteriškas „Žiedų valdovo“ perteikimas, tačiau perteikimas su prasme, nekopijuojant tokių žinomų filmų, kas dabar yra labai būdinga daugeliui naujų filmų.
Techninė juostos pusė sudaro didžiulį pamatą pasakiškam filmo fonui, nes kūrėjai beveik visą savo dėmesį koncentravo būtent ties vizualine puse. Specialieji efektai, kurių tiesiog neįmanoma suskaičiuoti, nors ir nupiešti su kompiuterio pagalba aktoriams stovint žaliame fone, bet jie yra labai realistiški, ypač gamta, sudaranti nemažą kontrastą. Kariuomenių kovų veiksmai ir masinės scenos priverčia pasijusti tikrų įvykių dalyviu, nors ir filmas žiūrimas be populiaraus 3D, kuris užvaldė kino pasaulį. Garso takelis dinamiškas, atmosferą perteikiantis visu šimtu procentų, jaučiamas puikus Jameso Newtono Howardo darbas. Operatorius irgi puikiai perteikia dinamišką atmosferą, adrenalino kupiną siužetinės linijos veiksmą.
Vasaros blokbasterių pasirodymą galima sulyginti su logiškai apgalvotu šachmatų žaidimu, todėl Universal studija savo ėjimą pradėjo užtikrintai dėka aktorių žvaigždyno. Saulėlydžio sagos žvaigždė, viena labiausiai pervertintų pasaulio aktorių, o kartu ir didžiulę minią gerbėjų turinti Kristen Stewart eilinį kartą sugadino juostą savo buvimu. Amžinai praverta burna, jokių papildomų emocijų, kurios galėtų perteikti personažo psichologinę portreto pusę – ji tiesiog užstrigusi viename ir tame pačiame personaže per visas juostas. Liūdna žiūrėti, kad tokius aktorius kviečiasi į visai padorius filmus. Nors ir Kristen Stewart suvaidintas snieguolės personažas yra esminis, tačiau jį iš visų galimų rakursų užtemdo Charlizes Theron charizma bei dieviškas grožis. Iškilmingai atrodanti moteris spindėjo lyg tikra karalienė, nužengusi nuo gražiausių pasaulio moterų podiumo. Vyrišką auditoriją sudominti pakviestas yra „Toro“ ir „Keršytojų“ žvaigždė, galingasis Chrisas Hemsworthas. Jo įkūnytas medžiotojas savo arogancija iš dalies šiek tiek primena skandinavų pusdievį, kurį aktorius irgi vaidino. Prie pagrindinės trijulės prisideda ir Toby‘is Jonesas, Nickas Frostas ar Bobas Hoskinsas.
„Snieguolė ir medžiotojas“ – tai niūriai pateikta kitokio konteksto Snieguolės interpretacija nei mes esame įpratę matyti pagal brolių Grimų pasakos motyvus. Filmo fonas, apgaubtas kokybiškais specialiaisiais efektais, puikiu garso takeliu bei visai šviežiu scenarijumi, sukuria balansą tarp realistiško bei fantazijų pasaulio ir tik Kristen Stewart silpnos vaidybos dėka juosta praranda beveik pusę savo žavesio.
