„Patriotizmo ištakos“
Intensyviai ruošdamiesi olimpinėms Londono žaidynėms, Lietuvos krepšinio rinktinės atstovai norėdami dar labiau užkurti patriotizmo ugnį kiekvieno lietuvio širdyje dalijasi savo šlovės bei liūdesio akimirkomis, įamžintomis prieš kameros objektyvą. Režisierius Andrius Lekavičius padedamas visos rinktinės atstovų pristato kupiną dramatizmo, džiaugsmo, rimtumo dokumentinę juostą, kurį suvirpins kiekvieno tikro patrioto širdį.
Treniruočių stovykla – ir dvylika tikrų Lietuvos didvyrių, kurie šlovina šalies vardą viso pasaulio akivaizdoje. Prakaitu, nuoširdumu, maldomis jie žengia link vieno tikslo – laimėti, laimėti ir dar kartą laimėti. Vadovaudamiesi puikaus stratego, psichologo, draugo, trenerio Kęstučio Kemzūros, kuris neapleidžia nei vieno sunkiausiomis akimirkomis, vyrai pakelta galva kovoja iki galo, vardan tikslo atiduodami visas savo jėgas. Nepaisant sunkių rungtynių akimirkų, rinktinė dalijasi savo buitimi, išgyvenimais, pamąstymais, todėl kiekvienas iš žiūrovų gaus kažką kita, kažką savito.
Atsižvelgus į tai, kad čia yra dokumentinė juosta, ji savo struktūra primena pilnametražį filmą su neblogai pateikta siužetine linija, kurios dėka žiūrovas gali įsigilinti į tai, kas yra rodoma ekrane, pajausti kontaktą tarp veikėjų ir savęs. Monologai, dialogai bei tiesiog pranešimai, kurie sklido iš komandos trenerio, padaro didžiausią įspūdį, nes būtent jų stiprumas, nuoširdumas, griežtumas perteikia tą svarbiausią patriotiškumo esmę, dėl kurios kažkada guldė galvas mūsų tėvynainiai. Džiugina ir tai, kad nemažai medžiagos pateikta iš užkulisių, iš krepšininkų rutinos, jų eilinės dienos po treniruočių ar rungtynių. Prie tokių visai didesnių minusų priskirti galima tai, kad buvo koncentruojamasi ties keliais pagrindinės sudėties žaidėjais, Juozu Petkevičiumi ir treneriu, ir, didžiausiai nuostabai, buvo tiesiogine to žodžio prasme atstumti į antrą planą Simas Jasaitis, Darius Songaila, Jonas Valančiūnas. Humoras, kurio tikrai netrūksta visos juostos eigoje, sklinda, kaip bebūtų keista, iš brolių Lavrinovičių. Sumuojant visą spektaklį, nes keli epizodai matomai buvo surežisuoti, galima teigti, jog filmas atitrūksta nuo kitų tokio žanro juostų ir perteikia pagrindinę mintį šilumos pagalba.
Dokumentikai būdingas greitais, staigus, chaotiškas operatoriaus darbas visame filme buvo labai pastebimas, nors tai ir sukuria tokią realistiškai smagią atmosferą, nes galima pasijusti esant tarp tų rodomų ekrano platybėse vyrų. Silpniau atrodo garso takelis, kuris prilygsta muzikai, klausomai sėdinčio antrojo golfo viduje budulio su saulėgrąžų pakeliu ir alaus skardine belaukiant savo peroksidinės fyfos. Himnas, giedamas tiek sirgalių, tiek krepšininkų, labiausiai atspindi visą filmo kontekstą, į tokio pobūdžio kompozicijas ir reikėjo labiausiai koncentruotis.
Aktoriais nepavadinsi visos rinktinės, bet Dariušo su Kšištofo neįmanoma nepastebėti. Nuoširdumo pokalbyje banga, kuri kartu virsta nonsensu iš ištariamų krepšininkų frazių. Jų komiškas duetas visiškai pakeičia rimtesnę atmosferą, o tai žinoma tik į naudą visam filmui. Legendinis Šarūnas Jasikevičius, tapęs Dievybe daugelio sirgalių akimis, filme vartoja per daug keiksmažodžių, per daug agresyviai nusiteikia o ir pokštauti batsiuvio stiliumi jam netinka. Mantas Kalnietis ir Robertas Javtokas – labai malonūs pašnekovai, rimtesni vyrai, kurie bando tvardyti visa ekipą padedant treneriui. Kęstutis Kemzūra, nors ir rimtai visą laiką nusiteikęs, tačiau labai nuoširdus, dėmesingas žmogus, jis yra draugas, tėvas, siela visam kolektyvui. Juozo Petkevičiaus vaidmuo nenusileidžia kitiems – talismanas, senelis, legenda, autoritetas visiems rinktinės atstovams.
„Mes už… Lietuvą“ – tai patriotinio pobūdžio juosta, nuteikianti žiūrovą didžiuotis, jog esame Lietuvos piliečiai, jog turime savus didvyrius, kurie būdami aikštėje suvienija visus, dėl jų sustoja laikais, sustoja akimirka, sustoja širdis.
