„Ledinė širdis“
Hanso Kristiano Anderseno pasakų motyvais sukurta begalybė tiek vaidybinių, tiek animacinių filmų, tačiau rusų kino kūrėjai pristato pasakojimą apie „Sniego karalienę“ visiškai kitokiame kontekste – būtent iš jos perspektyvos.
Maksimo Smešnikovo ir Vladleno Barbe animatorių duetas, prieš savo debiutą džiuginęs jaunus žiūrovus trumpametražiais animaciniais filmais plačiuose kino vandenyse, dabar vėl kviečia jaunus ir didelius pasimėgauti jų bendradarbiavimo vaisiais ir pamatyti patį kruopščiausią kada nors sukurtą rusų animacinį projektą, kuris savo vizualine puse mažai kuo skirsis nuo holivudinių šedevrų.
Apie ką mes čia…
Tolimoje šalyje, kurioje visą laiką žiema, šaltis neapleidžia nė akimirkai ir ledas puošia namų stogus, gyvena berniukas Kajus. Jo tėvas yra seniai paverstas ledine skulptūra pačios negailestingiausios būtybės – sniego karalienės. Greitu metu karalienė pagrobia ir patį berniuką, kad miestelyje neliktų nė vieno tėvo palikuonio.
Pasipriešinti blogiui pasiryžta mergaite Gerda, kuri kartu pasiruošia pavojingai kelionei išlaisvinti savo broliuką Kajų. Kartu su naujais draugais, mergaitė yra pasiryžusi stoti akis į akį su pačia ledinę širdį turinčia karaliene.
Kūrinio vidus
Rusų kino kūrėjai vėl vejasi holivudines tendencijas, tik šį sykį jiems pavyko viską gana gerai realizuoti. Reikia pripažinti, jog matosi panašumų ir su žinomais amerikiečių animaciniais šedevrais, bet viso filmo metu jaučiasi rusiška dvasia.
Hanso Kristiano Andersono pasakos motyvas šiek tiek kitokiu būdu pateikiamas, atsisakyta nemažai momentų iš pačios pasakos, bet džiugina kūrėjų interpretacija, nes jaučiamas originalumas.
Viskas parodoma iš dvejų moterų perspektyvos. Matosi karalienės ir pačios Gerdos pasaulis. Blogio su gėriu kova parodoma šviesiame fone, nėra jokių žiaurių momentų, todėl filmas labiausiai skirtas mažesniems kino mylėtojams, kurie sutiks naujus veikėjus. Siužetinės linijos eiga labai greitai rutuliuojasi, nėra jokių pauzių ar užtempimų. Nuobodulio taipogi nesijaučia, ypač kai viskas nuo pačios pradžios iki pabaigos virsta smagiu nuotykiu.
Atmosferą kaitina ir smagūs dialogai su troliu. Gana linksmas, nors ir holivudinis veikėjų standartas, priartina patį filmą prie kultinio „Ledynmečio“ pirmos dalies. Apsieinama be kokio nors vulgarumo ar pokalbių tualetinio humoro stiliumi, net užuominų apie tai nėra. Daug laiko skiriama draugystės paaiškinimui. Du visiškai skirtingi, tačiau artimi sau veikėjai atranda bendrą tikslą, vieną iš jų aplanko gėris, prisirišimas, svajonės apie ateitį leidžia pamatyti, kaip draugystė nugali bet kokias atsiradusias kliūtis.
Šeimos vertybių ir ryšių tarp brolio ir sesers pateikimas irgi būtinas, filmas tuo pačiu moko tik gėrio. Smagu, jog būtent tuo aspektu yra išgaunamas tas pats efektas, kuris kažkada buvo sovietmečio animacijos pagrindu. Istorijai pasibaigiant viduje lieka labai malonus jausmas, o kartu ir padėka kūrėjams už gana šiltą ir jaukų darbą.
Techninės pusės ypatumai
Po peržiūros tenka pripažinti, jog techninės pusės aspektu tai kol kas geriausiai sukurtas rusų animacinis filmas. Daug veiksmo ir kokybiškai pateikiami specialieji efektai džiugina akis, atveria vaizduotę, ir niekuo nesiskiria nuo amerikiečių darbų.
Žinoma, vienas skirtumas yra – biudžetas, tačiau darbas atliktas ne ką prasčiau. Trimatėje dimensijoje matyti kruopščiai pateiktą sniego sūkurį yra vienas malonumas, todėl dar vienas pliusas animatoriams už gerai pateikta 3D efektą.
Garso takelis lygus blokbasteriui – staigus, greitas, nuotykinis. Vietovių, patalpų, personažų detalizavimas tiesiog puikus, įdėta daug kruopštaus darbo, ypač tai galima pastebėti Gerdos plaukuose, kurie buvo kuriami tokiu pačių principu kaip Disnėjaus „Ilgo plauko istorija“. Daugelis metų darbų parodo, jog ir rusai su skurdžiais biudžetais nėra prastesni animatoriai už multi-milionines Holivudo studijas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Didžiausias privalumas – kiekvienas iš veikėjų kalba originaliąją kalba. Šiuo atveju didžiausia pažiba yra Ivanas Ochlobystinas. Gana smagus trolio Ormo pateikimas. Žinoma, visos smagiausios replikos priklauso jam, todėl nuotaikinga atmosfera irgi sukuriama jo personažo. Girdėti galima ir Dmitrijaus Nagijevo, Anos Ardovos, Michailo Tichonovo balsus. Visgi maloniai nuteikiantis aktorių kolektyvas prisidėjo prie bendro filmuko vaizdo.
Verdiktas
„Sniego karalienė“ – tai šilta ir energinga kelionė po Hanso Kristiano Andersono sukurtą pasaulį. Visiškai iš kitokios perspektyvos parodytas pasakojimas yra ne tik originalus, tačiau ir nešantis savyje vien tik geras emocijas. Kruopščiai sukurtas filmas yra neabejotinai geriausias visų laikų rusų animacinių filmų atsižvelgiant į techninę pusę, tačiau kartu ir skurdokas vidumi palyginus su klasikine sovietmečio animacija.
