„Globėja“

Žinomas siaubo žanro specialistas, meksikietis režisierius, prodiuseris ir scenaristas Giliermas Del Toro, padovanojęs pasauliui unikalaus stiliaus kūrinius, kaip jo paties režisuotą 2006 metų „Pano labirintą“, „Pragaro vaikio“ dilogiją, kviečia į naują kelionę po siaubingas žmogaus pasąmonės vietas.

Šį sykį talentingasis kino kūrėjas apsiima tik prodiuserio veikla, tačiau čia patirtis ne ką ne mažesnė – jo dėka dienos šviesą pamatė tokios juostos kaip 2007 metų „Prieglauda“ ar  2009 metais pasirodęs fantastinis siaubo trileris „Chimera“.

Meksikietis kartu su pilnametražiame kine debiutuojančiu Andresu Muschietti, pagal kurio 2008 metų trumpametražį filmuką ir yra įkvėptas šis projektas, pristato galimybę pamatyti išskirtinę siaubo žanro juostą, sukurtą pagal visas senas šio unikalaus žanro tradicijas.

Apie ką mes čia…

Mergaitės, savo paties tėvo išgabentos į miške esantį namą, vienos praleidžia ten penkerius metus. Išbadėjusias, lyg laukines kates, nemačiusias civilizacijos, jas randa policija. Globoti mergaites apsiima tėvo brolis Lukas su mergina Anabele. Mergaitės pripranta prie jaukumo, dingsta agresija, tačiau kažkas jų nenori paleisti – jos visą laiką kalbą apie paslaptingą mamą.

Kūrinio vidus

Siaubo žanras paskutiniais metais išgyvena ne geriausius laikus. Pasirodo daug pasikartojančių ir neįdomių juostų, ypač tokių, kaip neseniai pradėti ant konvejerio štampuoti „Paranormalių reiškinių“ filmai. Tad naujos tendencijos šiame žanre pasidaro tokios skurdžios, jog bežiūrint tokio pobūdžio filmus darosi tiesiog nuobodu.

Vienintelis filmas, kuris yra vertas vadintis tikru siaubo žanro atstovu, yra 2012 metų „Grėsmingas“. Įdomus faktas, jog beveik visuose paskutiniais metais pasirodžiusiose filmuose didžiausią vaidmenį atlieką vaikai. Ši juosta yra išskirtinė visais aspektais, nes būtent jos dėka pateikiamas psichologinis vaiko portretas ir motinos svarba vaiko gyvenime.

Šiame filme, kaip ir visuose kituose, vaikas yra lyg raktas, durys visiems demonams patekti į mūsų pasaulį. Simboliškai pateikiami vaikai išrenkami ne veltui — gi jie yra dar tyri, jie yra idealūs blogiui. Puikiai su tuo padirbėta, todėl įtampa kyla palaipsniui, suvokiamas demono tikslas.

Metaforiškai pateikiamas ir mamos portretas. Ilgesys bei noras turėti artimiausią žmogų yra labai svarbus, todėl vaikas tiesiog sugeba išgalvoti draugą, net ir mamą. Prisirišimas prie demono pateikiamas gana subtiliai – visgi jis jas saugo nuo kitų žmonių, bet, kita vertus, yra dar viena medalio pusė – mergaitės priklauso jam.

Siaubas parodomas per švelniai, yra ir staigių senos siaubo žanro mokyklos pavyzdžių, bet bendras psichologinis poveikis per silpnas – įtampos mažai, tačiau viską gelbėja gana gera siužetinė linija, neleidžianti nuobodžiauti dėl pačios istorijos įdomumo.

Parodoma ir pamotės elgsena su mažomis mergaitėmis, todėl kartu iškyla dilema: geriau būti su lengvabūdišku žmogumi, kuriam nerūpi, ar geriau pasilikti su rūpestingu ir saugojančiu tave blogiu. Viskas pateikiama kaip ir gyvenime, todėl toks metaforiškas paveikslas lygus turtingai ir beširdžiai pamotei, bei skurdžiai tačiau mylinčiai motinai.

Būtent scenarijus po tokio gana stipraus sociologinio juostos konteksto yra didžiausias variklis, kuris sugeba nustebinti apmąstymais apie vaikų auklėjimą. Iki pat juostos pabaigos nuslepiama tiesa, todėl net ir įtampai nebūnant intriga išlieka.

Visgi kartu su „Grėsmingu“ – tai antras pasisekęs siaubo žanro filmas per pusmetį.

Techninės pusės ypatumai

Juostos stilius, spalvų išdėstymas, dekoracijos suteikia nejaukų ir pilką vaizdą. Siaubo žanrui su tokia spalvų gama kaip ir būtina parodyti, jog nieko gero pabaigoje nebus.

Visgi labiausiai  dėmesio vertas operatoriaus darbas ir garso montažas. Operatorius kameros dėka sukuria magiją, siaubo motyvą, tačiau jis tik vizualiai parodo situaciją. Didesnį poveikį turi garso montažas, kuris vos du kartus yra sustiprinamas, bet tai staigiems momentams prideda stiprumo.

Garso takelis tipinio siaubo žanro atstovo. Jis netgi nesukelia įtampos, nors tai ir keista – juk tas pats kompozitorius sukūrė nuostabų muzikinį papildą 2007 metų ispanų „Prieglaudai“ ar 2012 metų dramai „Pragaras rojuje“.

Specialiųjų efektų filme nebuvo, o visus šešėlius arba demonų pasirodymus kino kūrėjai pateikia natūraliai. Visgi galima pripažinti, jog vizualiai ir audiovizualiai filmas nėra išskirtinis, neturi individualumo iš kitų panašių juostų, bet visgi jaučiasi europinio kino dvasia, kuri nuteikia maloniai peržiūrai atsipalaiduoti nuo holivudinių štampų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme visą darbą padaro mažos mergaitės, o tai net labai keista, kai savo arsenale režisierius turi vieną talentingiausių mūsų dienų aktorių – Jessica Chastain. Megan Charpentier ir Isabelle Nelisse, suvaidinusios Viktorijos ir Lilės personažus, natūraliai ir šarmingai pateikia mums iš dalies vaikiškos vaizduotės portretą, jausmus, norus ir emocijas. Vaikai tempia visą juostą, todėl sukoncentruotas ties jomis dėmesys sudaro visos istorijos branduolį.

Anksčiau minėta talentingoji Jessica Chastains suvaidina patį pilkiausią savo karjeroje vaidmenį. Žinoma, kardinaliai pasikeitusi iš išvaizdos moteris sugeba pakerėti, bet daugiau iš jos jokios naudos kadre.

 Kiti aktoriai dar silpniau pasirodo, sunku net prisiminti juos po peržiūros ir ką jie veikė filme. Šiuo atveju matosi, jog scenaristas padirbėjo labiausiai ties seserų personažais, iškeldamas jas į pirmą vietą tačiau kartu pamiršdamas apie visus kitus filmo veikėjus.

Verdiktas

„Mama“ – tai neišsiskiriantis iš savo žanro kolegų filmas, turintis savyje tik neblogai parašytą scenarijų, laikantį nežinioje iki pat juostos pabaigos, bei puikią mažų mergaičių vaidybą. Filmas, parodantis motinos svarbą vaikui ir socialinės vaiko auklėjimo pusės, yra vienintelis per daugelį metų siaubo žanro atstovas galintis pasigirti kruopštesne dažnai ekranuose pasirodančių vaikų pasąmonės analize, tačiau kartu atsisakantis stipresnės siaubo atmosferos, nesukuriantis išgąsdinimo efekto bei tiesiog prilygstantis dramai su kai kuriais momentais pasirodančiais šiurpuliukais.